Paieška

Vatican News
Dirbtinio apvaisinino ir pakaitinės motinystės situacijos gali būti labai komplikuotos Dirbtinio apvaisinino ir pakaitinės motinystės situacijos gali būti labai komplikuotos 

Bioetika: mūsų dienų klausimai

Šiomis dienomis bioetikos terminas dažnai linksniuojamas Prancūzijos spaudoje, kurioje rengiamasi bioetinių kriterijų peržiūrai. Viena dalis pasiūlymų reguliuoja biotechnologijų pažangą, o kita dalis labiau susijusi su etikos, pasaulėžiūros sritimis ir visuomeninės santvarkos sritimi, kaip kad dirbtinio apvaisinimo technologijos naudojimas ne dėl objektyvių medicininių priežasčių poros gyvenime, bet vien moters pageidavimu. Įstatymo projektas siūlo leisti dirbtinio apvaisinimo paslauga naudotis visoms moterims – pavienėms ar homoseksualioms poroms. To kaina yra visiškas tėvystės vertės atmetimas ar ignoravimas, kai tuo pat metu kiti įstatymai pabrėžia, jog vaiko gerovei reikalingi abu, tėvas ir motina, jog vaikas turi teisę pažinti savo tėvą. Prancūzijos pilietinė visuomenė, taip pat religinės bendruomenės, pakviestos pasisakyti dėl bioetikos klausimų.

Aš turiu svajonę

Tokiame kontekste rugsėjo 16 dieną Bernardinų kolegijoje Paryžiuje surengtoje diskusijoje Rennes arkivyskupas Pierre’asd’Ornellas pasidalijo keliomis svajonėmis apie bioetiką. Tarp kitų dalykų, jis sakė: 

„Aš turiu svajonę, kad bioetika būtų žodis, kuris dera su dėkingumu, nes žadina daugiau terapinių inovacijų, pravarčių didesniam skaičiui ligonių; aš turiu svajonę, kad bioetika nebūtų nerimo sinonimas dėl to, kad dėl susižavėjimo technologijų galia į paraštes nustumia pagarbą žmogaus orumui visur kur; aš svajoju apie bioetiką, apmąstytai ir brandžiai suprantamą asmens vienybę, kurioje kūno ir dvasios, biologijos ir valios dėmenys yra nedalomi, neatskiriami (...). Taip suvokdama žmogišką būtybę bioetika išvengs prieštaravimo, kuriuo rizikuoja save diskvalifikuoti: kai, vienais atvejais, teikiama išskirtinė pirmenybė valiai biologinio ryšio sąskaita, o kitais atvejais norima išpildyti biologinio ryšio troškimą; aš turiu svajonę apie bioetiką, kuri iš tiesų apsvarsto ir rūpinasi vaikų geriausiu interesu, kad šie vaikai gimtų lygiai orūs, kaip tvirtina Visuotinės žmogaus teisių deklaracija, kaip gimėme ir atėjome į pasaulį mes patys (...)“.

„Aš turiu svajonę“, – tęsė arkivyskupas, – „kad bioetikoje gyventų pagarba žmogaus prokreacijos orumui. Tai bioetika su dideliu jausmu atsakomybės, kuri yra tikrasis laisvės vardas. Tokia atsakomybė lydi mūsų žmogišką, dvasinį ir kūnišką sugebėjimą pradėti naują žmogišką būtybę, kuri yra asmuo. Tai naujagimis su savosiomis žmogaus asmens teisėmis yra mūsų troškimo jį pagimdyti matas, o ne technologijų galia. Kaip galime, vertindami asmens iškilimą istorijoje, technologiškai sutapatinti jo pradėjimą su gamyba ar prekyba. (...); aš turiu svajonę apie bioetiką, kuri priima protingus ir racionalius įrodymus, kuriuos mokslas nuolatos pateikia apie (žmogaus) embrioną. Tai, kas yra žmogiška, yra tuo nuo pat pradžių arba nebus niekada“.

Kelios paradoksalios situacijos  

Jau pasirodė pranešimų apie vadinamųjų chimerų kūrimo bandymus, kurių metu žmogaus ląstelės implantuojamos į gyvūno. Paprastai reikalaujama tokius embrionus ir mėginius sunaikinti po keliolikos dienų. Tačiau kas atsitiks, kai kas nors tam nepaklus?

Taip pat yra judėjimų ir minties srovių, svajojančių apie žmogaus būklės peržengimą, jo savasties pakeitimą technologijomis. Jei šios ambicijos dar, rodos, priklauso vaizduotės karalystei, tai kai kurie kiti biotechnologijų keliami klausimai yra labai konkretūs ir apčiuopiami, kaip kad dirbtinio apvaisinimo ir pakaitinės motinystės kombinacija ten, kur dar prieš kelerius metus tai buvo menkai reguliuojama, kaip kad Indijoje ar Tailande. Sutartyse buvo nurodoma, kad tai verslo paslauga, kad vaikas yra užsakovo, o ne biologinės gimdyvės nuosavybė. Tačiau kitaip šiandien atrodo vienai tailandiečių motinai, kuri sutiko teikti tokią paslaugą, tačiau nesutiko daryti aborto, kai kūdikiui buvo nustatytas Dauno sindromas ir kai užsakovai iš Australijos dėl šios priežasties atsisakė vaiko. Kitame plačiai aptartame atvejyje skambėjo japono turtuolio vardas, kuris užsisakė vienu metu keliolika vaikų, paaiškinęs, jog nori „didelės šeimos“. Po tokių motinų ir vaikų pavertimo paprasčiausiomis prekėmis epizodų Indija ir Tailandas smarkiai sugriežtino „motinystės rinkos“ taisykles ir kriterijus. Panašių atvejų būta ir Europoje: 2012 metais Prancūzijoje viena moteris sutiko išnešioti vaiką vyrų homoseksualų porai, dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtą su vieno iš jų sėkla, tačiau po gimimo jį atidavė kitai porai, heteroseksualiai, bet, svarbiausia, pasiūliusiai didesnę pinigų sumą. Prasidėjo byla, kurioje vienas teismas 2017 metais nusprendė, kad vaikas, jau penkerių metų amžiaus, turi būti atiduotas biologiniam tėvui, bet kitas teismas vis dėlto nusprendė jį palikti šeimai, su kuria augo nuo pirmųjų dienų.

Visa tai patenka į bioetikos sferą. „Bioetikos“ terminas ateinančiais metais ir dešimtmečiais bus tariamas vis dažniau ir dažniau. Kuo labiau biotechnologijos žengs į priekį, tuo daugiau kils klausimų apie jų naudojimą. Bioetika kelia klausimus, ar verta daryti viską, kas įmanoma padaryti; svarsto sprendimų ir pasirinkimų pasekmes asmens orumui ir statusui; budi, kad žmogaus kuriamos technologijos neatsisuktų prieš jį patį. (RK / Vatican News)

2019 rugsėjo 28, 14:00