Paieška

Vatican News
Paminklas vergovės aukoms Gambijoje Paminklas vergovės aukoms Gambijoje 

Žmonių vergovė dar nėra užverstas istorijos puslapis

„Visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, esame vienodai orūs. Sustabdykime vergovę!“, – rašo popiežius Pranciškus penktadienio žinutėje socialiniame Twitter tinkle, primindamas rugpjūčio 23-ąją minimą Tarptautinę prekybos vergais ir jos panaikinimo atminimo dieną.

Šia diena yra paminimas gėdingas žmonių pirkimo ir pardavimo tarsi jie būtų daiktai reiškinys praėjusiais amžiais, viena iš pagrindinių jo istorinių formų buvo transatlantinė prekybos vergais sistema. Šios dienos minėjimas rugpjūtį yra susietas su 1791 metų rugpjūčio 22–23 dieną prancūzams priklausiusioje Saint Domingue saloje, kurią šiuo metu dalijasi Haitis ir Dominikos respublika, vykusiu vergų sukilimu. Nors visiško vergovės atsisakymo ir teisinio pasmerkimo reikėjo palaukti, tai buvo prekybos vergais sistemos byrėjimo pradžia. Manoma, kad iš Afrikos buvo išgabenta daugiau nei 12 milijonų asmenų – vyrų, moterų ir vaikų. Baisiomis kelionės sąlygomis daugybė jų žuvo, o pasiekusieji krantą buvo įvairiai išnaudojami.  

Vienas iš transatlantinės vergovės išskirtinių bruožų buvo rasizmas. Asmenų pavergimo reiškinys, ypač tarpusavio karuose, bet taip pat dėl kitų motyvų, kaip antai skolų, yra gerai žinomas istorijoje ir geografiškai paplitęs reiškinys. Tačiau jis nebuvo pabrėžtinai rasistinis – laisvas žmogus galėjo tapti vergu, o po to vėl tapti laisvu, iškilti visuomenėje, kaip liudija Romos imperijos istorija, didele dalimi sukurta vergų darbu. Imperatoriaus Diokleciano tėvas buvo išlaisvintas vergas. Kai kurie filosofai ir juristai argumentavo, jog buvimas vergu arba šeimininku yra natūralios tvarkos dalis. Tačiau ne dėl priklausomybės tam tikrai rasei arba tautai, bet dėl to, kad dalis žmonių nesugeba patys savęs ir savo gyvenimo valdyti, o dalis sugeba. Tuo tarpu transatlantinę vergų prekybą pradėjo lydėti įsitikinimas, jog visi juodaodžiai yra „mažiau žmonės“. Vergo būklė tapo paveldima gimstant ir išlikdavo iki mirties.

Prekybos vergais pabaigą lėmė tiek jų pačių kova už išsilaisvinimą, tiek didėjantis moralinis ir teisinis sąmoningumas, jog vergovė savaime yra smerktina. Tokį sąmoningumą žadino ir už vergovės panaikinimą kovojo daug krikščionių, priklausančių įvairioms konfesijoms, tačiau ir jiems istoriškai reikėjo laiko tam suprasti. Apaštalas Paulius,  rašydamas Filemonui, užtardamas nuo šio pabėgusį ir krikščionimi tapusį vergą Onesimą, pažymi – „galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai jau ne kaip vergą, o daugiau – kaip mylimą brolį. Jis ypač brolis man, o juo labiau tau, ir kaip žmogus, ir kaip Viešpaties tikintysis“ (Fil 1, 15–16). Ir nors geriau būti laisvam (žr. 1 Kor 7, 21), Paulius radikaliai nepasisakė prieš patį vergovės egzistavimą. Ne todėl, kad ją užtartų, o todėl, kad jo akyse tikėjimas ir krikščioniška meilė pranoksta tiek vergo, tiek laisvojo statusą: visi yra Kristaus. Panašiai tvirtino daug istorinių autoritetų.

Pavergimo pateisinimas, ypač karo sąlygomis, susitaikymas su juo kaip su natūralia ar faktine tvarka išsilaikė per amžius. Šiuo požiūriu iškalbingos yra dvi popiežiaus Mikalojaus V bulės, 1452 ir 1454 metų, adresuotos Portugalijos karaliui, autorizuojančios jo planus šiaurės Afrikoje ir jiems pritariančios. Bulėse nurodoma, kad ne vien (musulmonų) saracėnų, pagonių ir priešų teritorijos bei turtas taps portugalų nuosavybe, bet ir jie patys. Kita vertus, lygiagrečiai egzistavo ir kita srovė, kuri vergovę stengėsi riboti ir drausti. To įrodymų atrasime Londono susirinkimo 1102 metais nutarimuose, garsaus viduramžių teologo Tomo Akviniečio tvirtinime, jog vergovė nėra natūrali, tačiau pačių žmonių sukurta tvarka, popiežiaus Eugenijaus IV 1434 ir 1435 metų nurodymuose dėl Kanarų salų gyventojų, kuriuos ketino pavergti užkariautojai ispanai. Popiežiaus Aleksandro VI 1497 metų bulėje portugalams apie šiaurės Afrikos gyventojus nebekalbama kaip apie tuos, kuriuos reikia tiesiog pavergti.

Lemiamas katalikų Bažnyčios mokymui šiuo periodu buvo Amerikos žemynų atradimas ir jos pirmykščių gyventojų orumo ir statuso apmąstymas, kurio vienas iš rezultatų buvo 1537 metų popiežiaus Pauliaus II enciklika, vienareikšmiškai draudžianti ispanams užkariautojams indėnų pavergimą ir jų gėrybių savinimąsi. Tiesa, dėl stipraus ispanų karaliaus spaudimo Paulius III po kurio laiko padarė išlygų. Vėliau daug popiežių įvairiuose potvarkiuose pakartojo šią nuostatą vis kategoriškesniu būdu. Deja, jų poveikis buvo labai ribotas. Tik 19 amžiaus pradžioje moraliniai, religiniai ir humanistiniai argumentai prieš vergovę sulaukė tiek paramos iš tuometinių pasaulinių galybių, kad tapo įmanoma uždrausti transatlantinę prekybą vergais, nors ši dar keletą dešimtmečių buvo plėtojama nelegaliai. Rugpjūčio 23-osios popiežiaus Pranciškaus Tviterio žinutėje pabrėžiamas „vienodo orumo“ principas, kurio jokiomis sąlygomis negalima paminti, šiandien yra įtvirtintas visų šalių konstitucijose, tai tarptautinės sąrangos stulpas.

Vis dėlto Pranciškaus žinutės kvietimas  – „Sustabdykime vergovę!“ – yra priminimas, jog elgimasis su žmonėmis tarsi su daiktais ir prekėmis nėra praeities reliktas. Pasaulio darbo organizacijos vertinimu, apie 40 milijonų asmenų, iš kurių ketvirtadalis vaikų, gyvena šiuolaikinės vergovės sąlygomis, yra išnaudojami priverstiniame darbe, priverstinėse santuokose, seksualinėms paslaugoms, nepaisant visos pažangos, sąmoningumo, išprusimo ir galimybių. Didesnė nei kada nors anksčiau prekyba žmonėmis yra skandalas ir priekaištas tam, kuris jaučiasi moraliai pranašesnis už prieš keletą šimtų metų gyvenusius vergvaldžius. (RK / Vatican News

2019 rugpjūčio 23, 17:21