Paieška

Vatican News
Kairas Kairas  (ANSA)

Jean Druel OP. Islamo Egipte mozaika ir deklaracija apie brolystę

Interviu „Oasis Center“ portalui, kuris stebi ir analizuoja islamiškojo pasaulio aktualijas bei krikščionybės situaciją jame, du dešimtmečius Egipte praleidęs dominikonas pateikė sudėtingą islamo Egipte mozaiką, susidedančią iš trijų didelių dalių.

„Egipte dominuoja gryno ir tobulo islamo samprata, visiškai dieviško, visiškai nepriklausomo nuo bet kokio istorinio ir kultūrinio konteksto: esą pakanka jį taikyti tokį, koks yra, ir visos žmogiškos problemos bus išspręstos. Tokia religijos samprata atveria kelią „Islamo valstybei“ ir jos siekiui jėga pritaikyti tai, kaip suprantama ši teorinė religija. Visi elgiasi taip, tarsi puikiai žinotų, kokia islamo esmė. Tokia nuo istorijos atskirta islamo samprata yra beprotybė. Ji tiesiogine prasme žudo žmones“, – tvirtina Jeanas Druelis OP, Dominikonų rytų studijų instituto Kaire direktorius.

Trys islamo Egipte sluoksniai

Interviu „Oasis Center“ portalui, kuris stebi ir analizuoja islamiškojo pasaulio aktualijas bei krikščionybės situaciją jame, du dešimtmečius Egipte praleidęs dominikonas pateikė sudėtingą islamo Egipte mozaiką, susidedančią iš trijų didelių dalių. Pirma dalis – tai mečečių tinklas, kontroliuojamas valstybinės Religinių reikalų ministerijos. Jų imamai yra išrenkami kasmetiniame konkurse ir gauna valstybės algą. Šį tinklą prižiūri slaptosios tarnybos, vidaus saugumo tarnybos, penktadienio pamokslai yra oficialiai patvirtinami.

Kita Egipto islamo peizažo dalis yra sudaryta iš daugybės privačių mečečių, kurias valstybė bando kontroliuoti, ypač salafitų (pažodinio interpretavimo srovė islame, kuria remiasi daug fundamentalistų – red.), tačiau dažniausiai nesėkmingai. Kartais pasiekiamas kompromisas – privatūs asmenys ar asociacijos gali išlaikyti savo mečetes, tačiau penktadieniais jose pamokslauja Religinių reikalų ministerijos pasiųstas imamas.

Trečiąją dalį, primena dominikonas, sudaro tūkstantmetę istoriją turintis Al Azharas, kurio didysis imamas su popiežiumi Pranciškumi neseniai pasirašė Deklaraciją apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje. Al Azharo didysis imamas įsipareigojo tarpreliginiam dialogui ir stengiasi, kad jo vadovaujama institucija taptų visuotiniu sunitų balsu, tačiau tai nėra paprasta.

Musulmonams sunitams autoriteto pagrindas nėra pareigos, išrinkimas ar įšventinimas, bet klasikinių tekstų pažinimas, ypač jų mokėjimas mintinai ir komentavimas. Dėl to salafitai dažnai pelno autoritetų vardą, nes stengiasi pažinti arba įsiminti daugiau klasikinių tekstų už liberalesnius musulmonus. 

Al Azharo balsas nėra visagalis

Pats Al Azharas yra milžiniška ir inertiška tikrovė. Ją sudaro šeichų taryba (Mashyakha), universitetas (al-Jāmi‘a), pradinių ir pagrindinių mokyklų tinklas (al-Ma‘āhid), mečetė (al-Jāmi‘) ir kitos institucijos. Universitetas turi apie 70 fakultetų, iš kurių apie pusė yra religiniai, o kita pusė pasaulietiniai – medicinos, inžinerijos, ekonomijos, literatūros, kalbų. Tačiau nėra filosofijos fakulteto. Tikslių duomenų neturima, bet prieš keletą metų buvo skelbta, jog Al Azharo mokyklų tinklą lanko per du milijonus vaikų, o universiteto fakultetus – per 330 000 jaunuolių, tarp kurių 17 000 buvo atvykę iš kitų kraštų dažniausiai religinėms studijoms.

Pasak Jeano Druelio OP, tokį didelį tinklą nėra lengva orientuoti. Al Azharo didysis imamas nurodė bendrą su popiežiumi deklaraciją pristatyti visuose fakultetuose, taip pat ir pasaulietiniuose, į kurių programą įtrauktas religinis kursas. Vis dėlto svarbiausias yra Religinių reikalų ministerijos mečečių tinklas. Todėl jis skeptiškai įvertino prezidento Al-Sisi reikalavimus Al Azharui „reformuoti religinį diskursą“, nes nuo jo priklauso tik nedidelė dalis šio diskurso. Daugiau priklauso nuo jo ministerijos. Tarp valdingo prezidento, buvusio generolo, ir didžiojo imamo yra įtampų, prezidentas norėtų kito imamo, tačiau krašto konstitucija numato, jog Al Azharo didysis imamas renkamas iki gyvos galvos. Jo padėtis nėra lengva, jis atsidūrė tarp kūjo ir priekalo, pripažino dominikonas. Jis turi taikytis su valdžios spaudimu, bet ne tiek, kad prarastų nepriklausomo autoriteto reputaciją.

Popiežiaus ir imamo deklaracija apie žmogiškąją brolybę

Komentuodamas bendrą popiežiaus ir imamo deklaraciją, dominikonas pabrėžė jos simbolinę vertę. Pats faktas, kad ją pasirašė aukštas musulmonų ir aukštas katalikų autoritetas, kad jie aiškiai tvirtina, jog krikščionys ir musulmonai nėra priešai, jog kartu kuria frontą prieš terorizmą, prievartą ir skurdą, yra svarus ir naudingas daugeliui žmonių, taip pat ir nelabai religingiems.

Tačiau tokių deklaracijų rengėjai, ieškodami bendro vardiklio, rizikuoja iš akių išleisti krikščionybės ir islamo specifiškumą. Krikščionys save suvokia kaip Kristaus Kūną, gyvą organinę visumą, kurioje yra Dievas. Musulmonai save pateikia kaip umma, solidarią, vienas kitam padedančią tikinčiųjų tautą žemiškoje piligrimystėje link rojaus. Deklaracijoje kalbama apie žmogiškąją brolybę, bet argi reikėjo sulaukti 2019-ųjų, kad sužinotume apie tokią brolybę? Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje šiuo klausimu pasakoma daugiau. Ar dvi didžiosios pasaulio religijos nieko negalėjo pridurti?

„Visagaliui Dievui nereikia, kad jį kas nors gintų“

„Asmeniškai man padarė įspūdį frazė, kurioje sakoma, jog Dievui nereikia, kad kas jį gintų. Kai kurie tikintieji, ypač musulmonai, mano, jog žmonės turi ginti Dievo teises, užtikrinti, kad nebūtų šaipomasi iš religinių simbolių, kad nebūtų užgaunamas Pranašas. Toks mąstymo būdas gimdo daug prievartos. Mes, krikščionys, jau du tūkstančius metų žinome, jog Dievui nereikia, kad kas Jį gintų, atsižvelgiant į tai, kad Tėvas leido Sūnui mirti pažemintam ant kryžiaus. Kristus yra pažemintųjų pusėje ir neprašo būti ginamas. Islamiška mintis nėra pratusi prie tokio apvertimo ir daug musulmonų galvoja, kad tai jų pareiga žemėje užtikrinti Dievo teises, apsaugoti simbolius, apginti islamą. Bendroji deklaracija tvirtina priešingai“, – pastebėjo Jeanas Druelis OP. (RK / Vatican News)

2019 liepos 18, 17:53