Beta versija

Cerca

Vatican News
Didelė žmonijos dalis neturi prieigos prie švaraus vandens Didelė žmonijos dalis neturi prieigos prie švaraus vandens  (AFP or licensors)

Vanduo: spaudimo priemonė, ginklas ar teisė?

Vandens problemas tiriantis institutas „World Water“ aprašė šimtus su vandeniu susijusių katastrofų, konfliktų ir socialinių sukrėtimų, nuo seniausių laikų ir šiandieninių.

Vanduo yra būtinas visoms gyvoms būtybėms ir visai augmenijai. Be vandens didelė dalis žemės ūkio, industrinės ir energijos gaminimo veiklos būtų neįmanoma, vandens reikia tiek asmeninei higienai, tiek didžiulių miestų sanitarinėms sistemoms. Vandens telkiniai, upės ir jūros taip pat tarnauja kaip žuvų ir kitų maisto resursų užsitikrinimo vieta, kaip priekių ir žmonių judėjimo keliai, galiausiai kaip poilsio vietos. Vandens naudojimas, tiesiogine ar simboline prasme, yra visų civilizacijų kultūrų dalis. Pakanka pagalvoti apie vandenį krikščionybėje, apie krikšto sakramentą. 

Pastaraisiais dešimtmečiais tarptautinės bendruomenės dėmesys vandeniui didėja. Per didelis arba per mažas vandens kiekis įtakoja ekosistemą ir žmonių gyvenimą. Vandens ekosistemos, jų švara ir tvarus naudojimas yra ne vienos šalies , o regioninis bei globalinis rūpestis. Didžiosios upės kerta daug šalių, nekalbant jau apie lietaus debesis. Vandens kontrolė užtikrina visuomenės sveikatą, šalies saugumą.

Tad tai yra „Bendrojo gėrio klausimas“, kaip byloja lapkričio 8 d. Popiežiškajame Urbono universitete Romoje surengtos konferencijos pavadinimas. Didelis dėmesys buvo skirtas vienai iš su vandeniu susijusių problemų: kaip užtikrinti geriamo vandens prieigą visiems žmonėms.

Kai kuriose šalyse, kur vandens resursų daug ir kur išvystyta vandens infrastruktūra, vanduo gali atrodyti nebrangus ir beveik neribotas gėris, statistiškai vienam gyventojui per dieną tenka šimtai litrų vandens. Tačiau didžiuliuose regionuose milijonams žmonių vandens trūksta: kartais dėl sausrų, kartais dėl infrastruktūros trūkumo. Tokiais atvejais susikuria visos prielaidos konfliktams.

Vandens problemas tiriantis institutas „World Water“ aprašė šimtus su vandeniu susijusių katastrofų, konfliktų ir socialinių sukrėtimų, nuo seniausių laikų ir šiandieninių. Maždaug prieš keturis tūkstančius metų užrašytas šumerų pasakojimas, jog dievybė Ea nubaudė žmoniją baisia šešių dienų trukmės audra. Kitame pasakojime, datuojamame maždaug pustrečio tūkstančio metų prieš Kristų, aprašoma, kaip Lagašo miesto valdovai atkirto ir kanalais kitur nukreipė vandenį, tekėjusį į jų varžovų miestą Girsu (Irake). Tai vienas iš ankstyviausių pasakojimų apie vandens kaip ginklo panaudojimą, tačiau toli gražu ne paskutinis.

51 metais prieš Kristų Julijus Cezaris privertė pasiduoti vieną galų gyvenvietę, dabartinėje Prancūzijoje, Uxellodunum, užversdamas vieną šulinį ir pastatęs karius prie kito. Tačiau kai 537 metais, Romos imperijos nuosmukio laikais, gotai apsupo Romos miestą, jie pasielgė taip pat: nuvertė žymiuosius, iš dešimčių kilometrų atstumo vandenį tiekusius romėnų akvedukus.

Laikui bėgant užmojai taip pat augo. Dešimtis metų trukusiame ispanų ir olandų kare vanduo dažnai buvo naudojamas kaip karybos priemonė: šešiolikto amžiaus pabaigoje olandai užtvindė ispanų kariuomenę prie Alkmaaro miesto. Septyniolikto amžiaus pradžioje ispanai sumanė nukreipti vienos iš svarbiausių krašto upių, Reino, vandenis ir parklupdyti ant kelių ne vieną miestą, o visą olandų kraštą. Nors šio sumanymo buvo atsisakyta, tačiau šiuo tikslu iškastas kelių dešimčių kilometrų ilgio kanalas regimas iki šiol.

Dvidešimtojo amžiaus istorijoje gausu epizodų, kai vanduo panaudojamas kaip ginklas, kaip išsekinimo ir nuskurdinimo, politinio ir ekonominio spaudimo priemonė. Atsirado galimybių užteršti vandenį chemiškai ir biologiškai, pasiųsti bombonešius sugriauti užtvankas. Šiandien hidroelektrinės darbą galima sutrikdyti surengus informacinę ataką, įdiegus žalingas programas.

Šių pavojų ir iššūkių akivaizdoje nacionaliniu, regioniniu ir pasauliniu mastu imtasi daug atsakomųjų priemonių, įvairaus lygio susitarimų, kurie užtikrina valstybių saugumą.

Tačiau taip pat augo sąmoningumas ir atitinkamos iniciatyvos prieigą prie vandens pripažinti žmogaus teise, susijusia su pamatine teise į gyvybę. Jau keletą dešimtmečių tarptautinė bendruomenė įsipareigojo ambicingai kovai prieš kraštutinį skurdą, šis pažadas pakartotas JT veiksmų plane iki 2030 metų. Akivaizdu, kad skurdas nebus išrautas tol, kol visi asmenys negaus prieigos prie pakankamo kiekio ir švaraus vandens. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis virš 800 milijonų asmenų neturi pakankamai vandens būtiniausiems poreikiams, o virš dviejų milijardų naudoja daugiau ar mažiau užterštą vandenį.

Šiems aspektams skirta daug dėmesio lapkričio 8-osios konferencijoje Popiežiškajame universitete, kurios dalyvius taip pat pasveikino popiežius Pranciškus. „Yra daug zonų, kur mūsų broliai ir seserys dėl švaraus vandens trūkumo negali oriai gyventi. Dramatiška troškulio statistika, ypač tos situacijos, kai asmenys suserga ir dažnai miršta dėl nešvaraus vandens, yra didžiulė XXI amžiaus žmonijos gėda. Deja, ne vienoje šalyje, kur žmonės neturi nuolatinės prieigos prie vandens, netrūksta ginklų ir šaudmenų, kurie tik blogina situaciją. Korupcija ir žudančios bei atskiriančios ekonomikos interesai dažnai nurungia pastangas, kurios solidariai galėtų užtikrinti prieigą prie vandens. Troškulio statistika rodo, jog reikia valios ir ryžtingumo, institucinių, organizacinių, ugdymo ir technologinių pastangų“, – rašo popiežius Pranciškus.

Jis paminėjo tiek Šventojo Sosto, tiek vyskupų konferencijų, tiek bažnytinių organizacijų iniciatyvas, advokataujant ar diegiant vandens infrastruktūrą, ir palinkėjo, kad konferencijos dalyviai vaisingai prisidėtų prie šio darbo. (RK / Vatican News)

2018 lapkričio 08, 17:40