Beta versija

Cerca

Vatican News

Kinijos vyskupai. Kodėl tai svarbiausia derybų tema?

Kad Kinijos krikščionių bendruomenė būtų vieninga ir galėtų gyventi pagal savo tikėjimą reikia žiūrėti to, kas visus jungia, nugalėti tai, kas skiria, visiems kartu stengtis sutvirtinti tai, kas dar silpna.

Sergio Centofanti ir Bernd Hagenkord SJ

Su Bažnyčios gyvenimu Kinijoje susijusių problemų yra daug, tačiau Šventojo Sosto ir Kinijos valdžios derybose daugiausia dėmesio skiriama fundamentaliai svarbiam vyskupų skyrimo klausimui, tai yra kandidatų į vyskupus parinkimo procedūroms, būdams, kuriais popiežius juos skirs.

Savaime suprantama, kad kartu turi būti išspręsta ir daug kitų klausimų, tokių kaip vadinamųjų „pogrindžio“ vyskupų oficialus pripažinimas, be popiežiaus leidimo konsekruotų vyskupų kanoninio statuso sutvarkymas, Kinijos Vyskupų konferencijos įkūrimas, vyskupijų ribų peržiūrėjimas, ir kita. Šios temos turi būti gerai išmąstytos ir apsvarstytos.

Popiežius Benediktas XVI Laiške Bažnyčiai Kinijoje 2007 m. aiškino kodėl vyskupų tema tokia svarbi: „Kaip žinote, gili vienybė, kuri tarpusavyje jungia Kinijoje esančias dalines Bažnyčias ir užtikrina jų bendrystę su kitomis dalinėmis Bažnyčiomis visame pasaulyje yra išaugusi iš to paties tikėjimo ir krikšto, o visų pirma yra įsišaknijusi Eucharistijoje. Vyskupų vienybę, kurios nuolatinis ir regimas garantas ir pamatas yra Romos Popiežius, per amžius palaiko apaštališkoji įpėdinystė, esanti pagrindas visų laikų Bažnyčios tapatybės su Kristaus įsteigta Petro ir apaštalų Bažnyčia“ (5).

Niekas negali abejoti, kad ir Kinijos katalikai turi tą patį tikėjimą, ta patį Krikštą, švenčia tą pačią Eucharistiją ir turi teisėtus vyskupus, išlaikiusius apaštališkąją įpėdinystę. Tačiau Bažnyčioje Kinijoje dėl sunkumų, išbandymų ir baimės yra atsiradę skilimų, nesantaikos ir žaizdų. Tačiau tai yra įvykę ne sakramentų lygmenyje, kurie visada išliko galiojantys, bet bendravimo plotmėje, brolių gyvenime ir bendruomenių pasirinkimuose. Šie lygmenys labai svarbūs kasdieniniam gyvenimui pagal tikėjimą ir artimo meilei, taip pat misijos patikimumui ir liudijimui.

Visi žino, kad vienos ir nepadalintos Katalikų Bažnyčios Kinijoje viduje prieš kelis dešimtmečius dėl tuometinių aplinkybių įvyko krizė, kurios pasekmėje daugumos vyskupijų nariai pasidalino į dvi bendruomenes – vadinamąją „pogrindžio“  ir vadinamąja „oficialią“ arba „patriotinę“, kiekviena turėdama joms vadovaujančius ganytojus, vyskupus arba kunigas. Ši krizė gimė ne dėl vidinių pačios Bažnyčios priimtų sprendimų, bet ją nulėmė išorinės politinės aplinkybės.

Dviejų tūkstančių metų Katalikų Bažnyčios istorijoje yra įvykęs ne vienas skilimas ir jų priežastys buvo įvairios. Tačiau Kinijoje dvi bendruomenės susiformavo ne dėl dogminių ar moralinių priežasčių, kaip kad buvo pirmaisiais Bažnyčios istorijos amžiais vykusių skilimų atvejais ar šešioliktojo amžiaus Europoje; taip pat ir ne dėl liturginių ar juridinių motyvų, kaip pirmajame tūkstantmetyje ir antrojo pradžioje. Dviejų bendruomenių susiformavimą Kinijoje nulėmėme politinės, vadinasi – išorinės, priežastys.

Neskubėdami kaltinti tų, kas praeityje privedė prie pasidalinimo, šiandien turėtume klausti kokiais naujais būdais dabartiniu metu Bažnyčia Kinijoje turėtų vykdyti savo misiją pasaulyje. Tam reikia integruoti skirtingus požiūrius, kurių juk netrūksta visur ir visų laikų Bažnyčioje. Reikia tarpusavy suderinti tą labiau „įkūnytą“ laikyseną, kuriai atskirtai nuo visumos gresia supasaulėjimas, su ta labiau „dvasine“ pozicija, kuri, jei yra izoliuota, linksta į abstraktumą. Reikia ryšio, jungiančio šiuos du požiūrius. Jie turi kalbėtis, vienas kitą suprasti, keliauti kartu vardan Bažnyčios ir evangelizacijos gerovės.

Greta skirtingo dvasinio jautrumo, svarbu taip pat gerai suprasti konkrečius sprendimus, priimtus savaip suvokiant tokias svarbias vertybes kaip ištikimybė popiežiui, Evangelijos liudijimas, pareiga siekti Bažnyčios ir sielų gerovės. Tad, ko gero, šiuose skirtinguose lygmenyse reikia ieškoti ir tinkamiausių būdų kaip įveikti susipriešinimą ir kuo labiau normalizuoti Bažnyčios gyvenimą.

Turime suprasti, kad dėl nevienybės, kurioje dabar gyvena Bažnyčia Kinijoje, kenčia, ar bent ją suvokia kaip nenormalią, visi jos nariai – ir Bažnyčios vadovai, ir tikinčiųjų bendruomenė. Gal net ir Vyriausybė. Niekam nereikalinga nesantaika ir nesutarimai. Ne tik savo mažumo suvokimas, bet dar ir pasidalinimas į nepakankamai viena kitą mylinčias bendruomenes katalikų gyvenimą daro sunkų ir skausmingą. Nes juk bendruomenės viduje esanti meilė yra ženklas, kad Viešpats gyvena toje bendruomenėje.

Savaime suprantama, kad vyskupų skyrimo klausimas, o ypač jų tarpusavio vienybė ir meilė, yra esmiškai svarbūs dalykai Bažnyčios gyvenimui Kinijoje. Siekiant šios vienybės reikia pašalinti daug kliūčių, o visų pirma išspręsti tą Kinijai būdingą situaciją, kai politinė valdžia stengiasi įvairiais būdais įtakoti vyskupų gyvenimą ir ganytojišką misiją. Prieita prie to, kad viena vertus yra vyskupų, kuriuos palaiko vyriausybė, bet jie yra konsekruoti be popiežiaus pritarimo, kita vertus, yra Šventojo Sosto paskirtų vyskupų, kurių valstybė nepripažįsta. Ši sunki situacija gali būti išspręsta tik pradėjus du formaliai atskirtus procesus, kurių vienas suteiktų bažnytinį legitimumą tiems vyskupams, kurie jo neturi; o kitas – civilinį pripažinimą jo neturintiems vyskupams.

Tad Bažnytinės vyresnybės ir politinės valdžios sutarimo šiais klausimais paieškos yra skubiai reikalingos ir būtinos, kad būtų išvengta dar didesnės žalos. Dėl to trys paskutiniai popiežiai siekė to paties tikslo: sustiprinti vidinę katalikų bendruomenės vienybę, padėti „neteisėtiems“ vyskupams sugrįžti į visišką vienybę, o tuo pat metu palaikyti ištikimus vyskupus, tiek „oficialius“, tiek ir tuos, kurie vykdo tarnystę „pogrindžio“ sąlygomis. Kitaip tariant – siekti kuo tobulesnės Bažnyčios vienybės.

Klausiamas apie Bažnyčios padėtį Kinijoje, popiežius Benediktas XVI atsakė: „Yra daug veiksnių, kurie skatina Katalikų Bažnyčios pozityvų vystymąsi Kinijoje. Viena vertus, būti vienybėje su popiežiumi gyvai troško ir neteisėtai konsekruoti vyskupai. Kiekvienas iš jų buvo kantriai palydėtas vienybės atkūrimo kelyje. O tai liudija, kad gerai suvokiama kas iš tiesų yra vyskupas ir koks jo vaidmuo palaikant katalikų vienybę. Antra vertus, taip pat ir slapta konsekruoti ir valstybės nepripažįstami vyskupai šiuo metu jau gali naudotis tam tikra veikimo galimybėmis, nes valdžia supranta, jog jai nebūtų jokios naudos jei įkalintų vyskupus ar apribotų laisvę vien dėl to, kad jie ištikimi Romai. Tai labai svarbu ir kartu gali būti naudinga siekiant abiejų katalikų bendruomenių visiškos vienybės“ (Pasaulio šviesa. Popiežius, Bažnyčia ir laiko ženklai“, 2010).

2018 liepos 07, 12:00