Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (birželio 9 d.)
Renginyje kalbėjęs Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pabrėžė, kad gailestingumo miestui reikia stipraus dvasinio pamato: „Mūsų darbas yra statyti gailestingumo miestą ir Caritas yra dalis to gailestingumo miesto statytojų. Miestai pirmiausiai statomi nuo infrastruktūros ir pamatų. Gailestingumo pamatai yra dvasiniai pamatai, todėl, kol neturėsime stipraus dvasinio pamato, gailestingumo miestas negalės klestėti“. Arkivyskupas ragino plėsti dalyvavimą karitatyvinėse veiklose ir kartu tęsti gailestingumo darbus: „Gailestingumo miestas turi būti atspindys dangiškosios Jeruzalės žemėje. Kiekvienas darbuotojas, savanoris – esate statybininkai, todėl linkiu ir toliau statyti gailestingumo miestą“.
Vilniaus arkivyskupijos Carito kapelionas kun. Žydrūnas Vabuolas priminė, kad Caritas, kaip Dievo meilė, niekada nesibaigia: „Darbas Carite gali baigtis, bet Caritas, kaip Dievo meilė, nesibaigia. Caritas nesibaigia, kai baigi dirbti su klientu, nesibaigia, kai pareini iš darbo į savo namus, nesibaigia, kai prasideda vasara ar kai išeini atostogų. Tas Caritas, kaip Dievo meilė, patiriama ir artimui dovanojama, daranti įtaką santykiui su kiekvienu sutiktu žmogumi, tegul nesibaigia ir visada šviečia gailestingumo šviesa.“
Gegužės 31 dieną naujienų portalas kalvotojizemaitija.lt paskelbė Stasio Katausko parengtą pokalbį su iš Argentinos kilusiu kunigu Alexiu Danilo Garro SDB, pastaraisiais metais tarnaujančiu saleziečių misijoje Telšiuose. Čia jis talkina Telšių vyskupijos jaunimo centre, savanoriauja Vincento Borisevičiaus gimnazijoje bei įvairiose jaunimo organizacijose, lanko kalinius Pravieniškių ir Panevėžio kalėjimuose.
Apibendrindamas gyvenimo Lietuvoje patirtis kun. Alexis pripažįsta, kad žmonės Lietuvoje labai draugiški, dosnūs, smalsūs, bet neįkyrūs. Nors prieš atvykdamas buvo girdėjęs apie ypatingą jų uždarumą, jis teigia čia to niekur nepatyręs. Tiek miesteliuose, tiek kaimuose jį džiugina tvarkingumas, švara, žydinčios gėlės ir netgi tai, kad gatvėse čia labai retai skamba automobilio garso signalai – neatsiejama Argentinos kasdienybės dalis. Paprašytas palyginti abiejų šalių jaunimą kunigas salezietis atkreipė dėmesį į ankstyvą lietuvių brandą. Skirtingai nei Argentinoje, Lietuvoje net ir su labai jaunais žmonėmis galima kalbėtis rimtomis, sudėtingomis temomis. Kita vertus, Argentinos jaunuoliams daug lengviau nei lietuviams kalbėti apie savo jausmus, paliesti jautresnes, intymesnes temas. Jei Argentinoje bendraujant žmonėms, neturi reikšmės, ar pašnekovas vienuolis, astronautas ar prezidentas, Lietuvoje pokalbis, bent iš pradžių, labai priklauso nuo pašnekovo statuso. Galbūt dėlto, kun. Alexio teigimu, bendravimas tarp argentiniečių kiek draugiškesnis, linksmesnis.
Paklaustas, ar iš tiesų šiuolaikinio žmogaus išgyvenamą dvasinę krizę ir tuštumą galimai lemia išlepimas nuo gero gyvenimo, kunigas salezietis, remdamasis savo gyvenimo patirtimi, liudijo, kad žmonės, kurie sunkiau gyvena, pavyzdžiui Amazonijoje, daug geriau supranta, kas yra Dievas, nei tie, kurie turi viską, kuriems, regis, nereikia pasitikėti Dievu.
Tačiau matydamas, kad Bažnyčia žmonėms darosi neįdomi, jis kelia ir kitą klausimą: gal per daug pamirštame būti su žmonėmis? „Juk logiška, kad mūsų misija yra eiti pas žmones“, – interviu portalui kalvotojizemaitija.lt teigia salezietis Alexis Danilo Garro SDB.
Birželio 8 dieną dienraštis bernardinai.lt paskelbė Aurelijos Plokštytės parengtą straipsnį „Krikščioniškas LGBT: visi mes Dievo kūriniai“, kuriame pasakojama apie Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje veikiančios vienintelės Lietuvoje krikščioniškos LGBT žmonių grupelės veiklą. Grupelės, kurią šiuo metu lanko 24 žmonės, vadovo kun. Evaldo Darulio OFM teigimu, „vien faktas, kad bažnyčioje yra tokia grupelė, jos nariams leidžia išgyventi priėmimą, pripažinimą. Patirti jausmą, kad jie nėra atskirti, atstumti ir kad yra tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti – mylimi Dievo kūriniai. Tiesiog yra kitokie, bet ir jie gali būti dovana Bažnyčiai, dovana vieno kitam. Jie išgyvena jausmus kaip visi kiti, išgyvena meilę“.
Pranciškonų kunigas džiaugėsi, kad grupelė ne vieną iš jos narių sugrąžino į sakramentinį Bažnyčios gyvenimą. Pavyzdžiui, tuos, kurie dėl klaidingo įsitikinimo, esą jau pats homoseksualumas yra nuodėmė, anksčiau manė negalintys eiti išpažinties. Vėliau priminęs, kad homoseksualių asmenų poros santuokos bažnyčioje sudaryti negali, Evaldas Darulis pabrėžė, jog „niekas negali jų apsaugoti nuo meilės, kuri yra prigimtinė. Dievas suteikia malonę mylėti kitą žmogų. Bažnyčia moko, kad jie turi gyventi šventai ir skaisčiai. Bet Bažnyčia nedraudžia mylėti, juk meilė yra Dievo dovana. Ten, kur yra meilė, ten yra Dievas“.
Aptardamas dialogo tarp Bažnyčios ir LGBT bendruomenės kelią kun. Evaldas Darulis OFM priminė, kad sugyventi kartu įvairovėje yra didžiulis menas. „Bažnyčia yra labai didelė, ir aš galiu sakyti, kad Bažnyčia ir kunigai homoseksualių asmenų nesupranta ir nepriima, bet kartu galiu kalbėti apie tai, kad supranta ir priima. Tikinčiųjų yra labai įvairių, ir neįmanoma, kad visi suprastų ir galvotų vienodai. Tik tiek, kad dialogas negali baigtis paniekinimais, pasityčiojimais, atstūmimu ar nesupratimu“, – dienraštyje bernardinai.lt primena krikščioniškos LGBT žmonių grupelės vadovas kun. Evaldas Darulis OFM.
Parengė Giedrius Tamaševičius
