Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (balandžio 14 d.)
„Galima sakyti, su karitiečių pagalba mes išgirdome silpniausiųjų balsą. „Caritas“ padidino visuomenės socialinį jautrumą, siekdamas kiekviename pilietyje įžvelgti žmogaus veidą ir užtikrinti sąlygas jo orumui išsaugoti. Ne deklaracijomis, o konkrečia pagalba vargą patiriantiems žmonėms, stiprinant jų pačių orumo suvokimą ir sampratą visuomenėje, kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo situacijos, yra svarbus“, – kalbėjo profesorius, aptardamas „Carito“ veiklos įtaką požiūrio į žmogų kaitai Lietuvoje. Jis taip pat išskyrė „Carito“ indėlį pertvarkant socialinės globos įstaigas, steigiant parapinius senelių namus, padedant šeimoms rūpintis vaikais, pabrėžė socialinio darbo studijų Vytauto Didžiojo universitete inicijavimą ir palaikymą, visuomenės ir Bažnyčios ryšio stiprinimą.
Žurnalo „Artuma“ redaktoriaus diakono Dariaus Chmieliausko balandžio mėnesio laiške skaitytojams kalbama apie ypatingą Kristaus Prisikėlimo teikiamos vilties ir paguodos poreikį šį kartą patiems „Artumos“ žmonėms. „Pasirodo, kad kovo „Artumos“ tekstai apie piktnaudžiavimą galia Bažnyčioje kai kurių buvo labai keistai perskaityti, suprasti, kažkas dėl jų net įsiskaudino. Išties apmaudu, kad ne tik mūsų, bet ir daugybės kitų žmonių pastangos padaryti viską, kad tiesa mus ir išlaisvintų, kad mes, kaip bažnytinė bendruomenė, atpažintume, pripažintume savo žaizdas, atneštume jas Dievui, atsiprašytume ir atsiteistume už jas, kad galėtume vėl išsitiesti ir šlovinti savo Viešpatį, visos tos pastangos buvo apverstos aukštyn kojomis – neva mes juodinam Bažnyčią ir jos kunigus. Suprantama, skaudu, kai įvardijamas konkretus dvasininkas, juolab toks, kurį dar daugelis pamena kaip nuostabų, bet, pasirodo, ir jis galėjo piktnaudžiauti, pasinaudodamas savo padėtimi Bažnyčioje, o tai galėjo jį dar labiau supančioti ir į kitas nuodėmes nuvesti... Žinoma, kad tai skaudu. Bet juk tik įsivardydami žaizdas mes galime jas pradėti gydyti, o ne slėpdami, ignoruodami,“ – laiške „Artumos“ skaitytojams primena diakonas Darius Chmieliauskas.
Šią temą žurnale pratęsia profesoriaus Arūno Streikaus komentaras dėl reakcijų į jo publikaciją apie dvasininkiją sovietmečiu ir brolio Renaud-Marie Desplanques CSJ straipsnis apie sunkų Šv. Jono bendruomenės gijimo kelią, paaiškėjus tiesai, kad kone šventuoju laikytas vienuolijos steigėjas Marie-Dominique Philippe, naudodamasis savo dvasiniu autoritetu, daug metų seksualiai išnaudojo moteris. Straipsnyje daug kalbama apie išlaisvinančią atvirumo ir buvimo tiesoje būtinybę: „Akivaizdu, kad viešas pareiškimas apie steigėjo seksualinį išnaudojimą išlaisvino aukas, kurios buvo atsitvėrusios tyla, jautė gėdą ir kančią. Labai svarbu padėti išnaudojimą patyrusioms aukoms nebetylėti. Kol auka nekalba, ji yra įkalinta savo tyloje, kančioje ir negali gauti reikiamos pagalbos. Labai dažnai išnaudotojas daro spaudimą aukai, kad ji niekada nekalbėtų, ir ši tyla yra tarsi tamsus kalėjimas. Kalbėjimas apie išnaudojimą Bažnyčioje ir visuomenėje padeda aukoms išsilaisvinti iš tylos, kurioje jas įkalino išnaudotojas, ir leidžia joms pradėti gijimo kelią,“ – rašo „Artumoje“ Šv. Jono bendruomenės brolis Renaud-Marie Desplanques CSJ.
Straipsniu apie „Apie kritiką Bažnyčioje“ praktinių pamąstymų apie Bažnyčios gyvenimą seriją šiame „Artumos“ numeryje tęsia Giedrė Kemėšienė, šį kartą aptarianti nekonstruktyvios kritikos formas Bažnyčioje, kurios „ne tik niekaip nepasitarnauja Bažnyčios gerovei bei reikalingiems pokyčiams atsirasti, bet ir paralyžiuoja bei skaldo bendruomenę, gausina pyktį, kuria pasaulio dvasios persmelktą tarpusavio konkurenciją.“
Popiežiaus Pranciškaus intencija balandžio mėnesiui ragina melsti, kad „kiekvienoje kultūroje būtų pripažįstamas moterų orumas ir vertė, kad liautųsi diskriminacija, kurią jos patiria įvairiose pasaulio šalyse.“ „Artumoje“ šią temą aptaria tėvas Antanas Saulaitis SJ:
„Spaudoje skaitome, kaip kai kuriose šalyse vis dar neleidžiama moterims mokytis. Tenka slaptai ieškoti būdų lavintis, mokslu tobulinti save, auklėti kitus ir veikti visuomenę. Kiek būna nuotraukų su vyrų nustatyta moterims apranga, kad ir pagal šimtametę kultūros tvarką ir įsitikinimų dėsnius. Jaučiame neteisybę, kai moterys skriaudžiamos, varžomos, net niekinamos, o vyriškiai žmogaus teisių joms nepripažįsta. Sunku tikėti, kad visi esame Dievo vaikai su viltimi gyventi ir, anot poetų, žydėti,“ – rašo Antanas Saulaitis SJ, atsiliepdamas į popiežiaus Pranciškaus šio mėnesio maldos intenciją.
Parengė Giedrius Tamaševičius
