Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (lapkričio 19 d.)
Mišių homilijoje šį šventąjį kaip gerojo ganytojo pavyzdį pristatė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas:
„Pirmiausia jis buvo maldos žmogus, giliai besimeldžiantis Jėzaus malda, puoselėjo pamaldumą Marijai, meldėsi už Dievo tautą, už Bažnyčią. Bet gyveno ir askezės gyvenimą. Pasninkavo, neleisdavo savo kūno norams vyrauti. Jis buvo atgailos žmogus. Uolus išpažinčių klausytojas. Savo brolius vienuolyne skatino, kad jie eitų klausyti išpažinčių dažniau ir visada. Skatino ir savo kunigus, kai buvo vyskupas, ir pats rodė pavyzdį. Ilgas valandas sėdėdavo ir klausydavo išpažintis bet kur: vienuolyne ar bažnyčioje, mieste, kalėjimuose, ligoninėj, net laukdamas kelto, kad persikeltų per upę. Išklausydavo visų kitų išpažintis, kurie laukė to kelto. Jei kas nors mėgindavo pabėgti, pasivydavo. Toks uolumas. Net sugebėdavo tuos, kurie atėjo išpažinties, ypač vargšus, paskatinti pinigine premija, kad jie atliktų išpažintį. Kai su protestantais ar ortodoksais ginčydavosi, bandė juos atversti. Dažnai tie pokalbiai baigdavosi tuo, kad anas atlikdavo išpažintį ir grįždavo į katalikų tikėjimą. Tokiais gailestingumo darbais ir mes esame pašaukti rūpintis mums patikėta Dievo tauta. Ir atlaidai nepaprastai gera proga atlikti išpažintį, susitaikyti su Dievu, grįžti į šventumo kelią, nuo kurio galėjome nuklysti,“ – kalbėjo arkivyskupas Gintaras Grušas savo homilijoje, kurios visas tekstas skelbiamas Vilniaus arkivyskupijos svetainėje vilnensis.lt.
Lapkričio 13 d. popiežius Pranciškus Vatikane priėmė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen. Audiencijos metu buvo aptarti Lietuvos ir Šventojo Sosto santykiai, kalbėta apie Katalikų Bažnyčios vaidmenį Ukrainoje ir paramą Baltarusijos politiniams kaliniams. Kodėl toks išskirtinis dėmesys buvo parodytas Lietuvai? Apie tai rašoma Vytauto Markevičiaus ir Juozo Ruzgio publikacijoje, kurią lapkričio 18-ąją paskelbė dienraštis bernardinai.lt. Čia kalbinama ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pripažino, kad bene svarbiausiu argumentu organizuojant Seimo pirmininkės vizitą tapo šv. Juozapato istorija ir jos svarba karo Ukrainoje laikais. Tai patvirtino ir Seimo pirmininkė, pabrėžusi šv. Juozapato pavyzdį šiandieniniam lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių bendradarbiavimui. „Susitikimo metu kalbėjome apie tai, kad Rusijos karas yra brutalus, jog tai yra suverenumo, žmogaus teisių brutaliausias pažeidimas. Todėl reikia imtis visų įmanomų priemonių, kad Ukrainai būtų padėta ir kad būtų pasiekta teisinga taika, nes veiksmų sustabdymas, neatkuriant teisingumo, reikštų tik pauzę, kuri leistų Rusijai persigrupuoti tolesniems agresyviems veiksmams,“ – dienraščiui bernardinai.lt pasakojo Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Dienraštyje skelbiamo pokalbio metu ambasadorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė apibendrino ir pirmuosius savo veiklos metus Vatikane, pabrėždama, kad šalia tiesioginių kontaktų su Vatikano atstovais vienas svarbiausių jos darbų – pokalbiai su kitų valstybių pasiuntiniais prie Šventojo Sosto. Nuolatinės šių susitikimų temos – Rusijos karas prieš Ukrainą, priespauda Baltarusijoje, Katalikų Bažnyčios padėtis, žmogaus teisės ir religijos išpažinimo laisvė. Pasak ambasadorės, šiuose pokalbiuose daugelį širdžių atrakina ne deklaracijos, bet kalbėjimas per savo, savo šeimos ir tautos patirtį. Tuomet net ir karščiausiai priešgyniavęs asmuo keičia savo poziciją, geriau supranta mus ir Lietuvos poziciją. „Tada ir supranti, kad to kalbėjimo, susitikimų prasmė įdėti kažkokį lašą į mūsų bendras Lietuvos valstybės pastangas. Kad nesugriūtų tiesa, teisės viršenybė. Kad krikščioniškos vertybės būtų tas trupinėlis į pamatą, kad jis išsilaikytų“, – teigė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, dar kartą priminusi, koks išskirtinis yra Šventojo Sosto ir Katalikų Bažnyčios vaidmuo Lietuvos istorijoje.
Vilniaus arkivyskupijos Caritas informuoja apie lapkričio 16 d. Mykolo Romerio universitete įvykusią mokslinę konferenciją „Kūrybiškumas kaip priemonė ieškant sprendimų socialinio darbo situacijose“. Renginio pradžioje sveikinimo žodį tarė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Jis prisiminė popiežiaus žodžius: „Popiežius Pranciškus rašė: „Ryžtas, viltis, kūrybiškumas ir drąsa – tai ne sinonimai, bet ketinimų, dorybių, atvirumo ir požiūrio į tikrovę jungtis, stiprinant žmogaus sielą.“ Socialinio darbo pagrindas yra meilė, o meilė yra kūrybinga. Kūrybiškumas nėra tik priemonė – kūrybiškumas yra ir mūsų misija.“ Pasak arkivyskupo, sėkmė socialiniame darbe reiškia sugebėjimą užmegzti gyvą santykį, padėti žmogui atrasti ir išpildyti jo tikruosius poreikius. Vilniaus arkivyskupijos Carito darbuotojai konferencijoje plačiai pristatė kūrybiškumo spektrą socialiniame darbe – nuo darbo su socialinės rizikos šeimose augančiais vaikais, benamiais, prieglobsčio gavėjais iki skolininko teisių užtikrinimo dirbant su nuteistaisiais. Pranešėjai aptarė, kaip įgalinti žmogų spręsti problemą, kai nematyti išeities, ir kokie metodai gali padėti užmegzti ryšį, kai skiria kalbos barjeras.
Giedrius Tamaševičius
