Geriausias priešnuodis prievartai prieš moteris yra jos priešingybės ugdymas
Arkivyskupas priminė gerai žinomą senąjį biblinį pasakojimą apie žmogžudystės dramą vienoje šeimoje. Nors ji pasakoja apie du brolius, Kainą ir Abelį, teikia įžvalgų ir kitoms situacijoms. Biblinio pasakojimo tekste, atkreipia dėmesį V. Paglia, matome, koks piktas yra Kainas. Skaitome tik jo žodžius, o Abeliui, rodos, neduota jokios galimybės kalbėti ir pakeisti savo brolio nuostatas. Kainas girdi tik pats save. Todėl kai kas kalba apie „aš“ monoteizmą arba „aš“ stabmeldystę. Savuoju „aš“ pakeičiame Dievą ir ant jo altoriaus paaukojame svarbiausius ir gražiausius dalykus, įskaitant santykius, jausmus ir ryšius.
Pasak Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininko, iškreiptą vienintelio ir didžiojo „aš“ teologiją turėtų pakeisti ribų teologija: pripažinimas, kad egzistuoja tai, kas mus riboja, mūsų išorėje ir mūsų viduje, įskaitant žaizdas ir ligas. Kai prarandamas ribų jausmas – o prie to prisideda ir virtualumo, kuriame galima tuoj pat ir greit gauti viską, kuriama iliuzija, tada iš vyro, nužudžiusio moterį, galima išgirsti absurdišką pasiteisinimą – „nužudžiau, nes mylėjau“. Ribų praradimas meilę – kurios mums iš tiesų reikia, be kurios negalime gyventi – rizikuoja padaryti jos priešingybe.
Ribų nebuvimas taip pat padeda vešėti iliuzijai, kad viskas, ką jaučiame, yra gera, kai iš tiesų reikia gilaus jausmų ir emocijų ugdymo, kartais siekiant jų išpildymo, kartais jas stabdant, taip pat ir žmogiškuose santykiuose. Tuo tarpu smurtingam vyrui pasaulis ir gyvenimas sutampa su juo pačiu. Šia prasme pasaulis be ribų ir be sienų yra pavojingas.
Pasak arkivyskupo V. Paglia, jis taip jaučia poreikį pabrėžti žodžio ir pokalbio meno vertę. Pernelyg dažnai ir greitai žodžiai yra pasitelkiami tik išsiplūdimui, apkalboms, iškeikimui, paplavų išpylimui ant kito. Kalbama ir apie teisę įžeisti. Toks žodis yra prievartos forma ir gali atvesti prie kitų prievartos formų. Tačiau žodžio funkcija turėtų būti kita – kurti ryšius, statyti tiltus. Neatsitiktinai krikščionybė yra Dievo Žodžio religija – Žodžio, kuris dovanoja ir siūlo, bet neverčia, kviečia, bet neprimeta. O Evangelijoje Jėzus prisistato kaip tas, kuris atėjo ne naikinti ar griauti, o kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų (žr. Jn 10). Meilė, kurios moko Viešpats, yra „gausi“, tačiau ne totalitarinė, gerbianti ribas ir laisvę, o ne toksinė.
Taip pat tiesa, pažymėjo arkivyskupas, kad vyrai vis dar turi mokytis gyventi lygioje ir subalansuotoje santvarkoje, kad nebejaustų tam tikro nerimo, tuštumos, pozicijų praradimo, poreikio kažką įrodyti, kartais ir šiurkščiais būdais. Tiesa, kad mūsų laikmečiu padaryta milžiniška pažanga įtvirtinant moterų orumą ir teises įvairiausiuose visuomenės gyvenimo ir veiklos sektoriuose, nors vis dar egzistuoja trūkumų ir atsilikimo kišenės, trukdančios, pavyzdžiui, darbo karjerą derinti su motinyste. Šiandieniniam paaugliui tapo savaime suprantama, kad valstybės vadovė yra moteris. Kita vertus, citavo vieną žinomą italų psichologą arkivyskupas V. Paglia, tuo metu, kai moterys vis stipresnės jausmiškai ir socialiai, vyrų pykčio reakcijos aiškintinos ne tiek patriarchaline galia, kiek vyrų vidiniu silpnumu ir trapumu, pasimetimu ir nustelbimo baime. Čia vėl reikia pabrėžti ugdymo svarbą, kuri turi išmokyti jaunuolį matyti toliau už savo paprastai didesnį kūną, didesnius raumenis ir didesnę jėgą. Jis turi nauju būdu užduoti klausimą – kodėl ir kokia prasme esu stiprus? Čia girdime Jėzaus atsakymą – „kas iš jūsų nori būti didžiausias, tetampa visų tarnu“. Štai didysis ugdymo uždavinys tiek katalikiškoms, tiek civilinėms ugdymo institucijoms, šeimoms ir visai visuomenei.
O tarnauti visų pirma reiškia rūpintis. Buvimas vyru ir tėvu turėtų būti ne vien tik palikuonių užmezgimas, bet ir tarnavimas jiems, padedant tapti pasaulio ir Bažnyčios dalimi, buvimas patikima šeimos atrama ir parama žmonai, kad ji dar labiau realizuotų save, savo lūkesčius, savo talentus.
„Sutuoktinio užduotis yra padėti žmonai tapti labiau moterimi, o žmonos – padėti sutuoktiniui tapti labiau vyru“, – kartą popiežiaus Pranciškaus jauniems sužadėtiniams ištartus žodžius priminė arkivyskupas V. Paglia. Rūpesčio meno ir asmens orumui pagarbių santykių diegimas yra esminė Bažnyčios, kuri dažnai turi veikti kaip „lauko ligoninė“, kurioje gydomos šiuolaikinių vyrų ir moterų žaizdos, misija. O naujos kartos jau kuria savo tapatybę pagal naują vyro ir sutuoktinio modelį.
Veiksmingiausias priešnuodis prievartai – jos priešingybės siekis: padėti augti, išmokti širdies, proto ir rankų gailestingumo. Tai priešingybė aklam smurtui, kuris nori pašalinti tai, ko negali suprasti, kuris nesiklauso ir nesikalba. Šiame kelyje, kad prievarta prieš moteris būtų išrauta visam laikui, pilietinė visuomenė ir Bažnyčia tepalaiko viena kitą. Tai išpildys gilųjį asmenų ir šeimų gerumo, taikumo ir laimės troškimą. (RK / Vatican News)
