Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (spalio 22 d.)

Gedulinėse Mišiose, šeštadienį aukotose Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Juozą Vitkų-Kazimieraitį vadino Tėvynės didvyriu. „Jis laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę, pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didelę įtaką, buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs (laisvės kovų) sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus.“

Pamokslą sakęs partizano vaikaitis kunigas Gintaras Vitkus priminė, kad, nepaisant tragiško likimo, jo senelis buvo pasiekęs gyvenimo pilnatvę. „Po 77 metų laidojame žmogų, pulkininką, partizaninio karo organizatorių, partizaną Juozą Vitkų-Kazimieraitį, kuriam teisėtai galime skirti didvyrio vardą, pripažinti, kad jis visais svarbiausiais gyvenimo aspektais pasiekė pilnatvę – kaip žmogus, kaip vyras“. Pasak Gintaro Vitkaus, šis žmogus, kurį partizanai vadino tėvu, rūpinosi tėvynės ateitimi kaip politikas, o deklaracijoje suformavo partizaninės kovos tikslą – nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, kai jam buvo likę gyventi vos pora mėnesių.

Spalio 15 d. naujienų portalas lrt.lt paskelbė Povilo Aleksandravičiaus straipsnį „Kur eina Bažnyčia? Keletas problemų ir sprendimų“. Jame autorius, prisimindamas vieną žinomą giesmę, svarsto, kodėl mūsų dienomis šventojo Petro laivas atrodo audrų blaškomas.

„Ir visuotinėje, ir Lietuvos Bažnyčioje tikintieji yra pasidaliję į susipriešinusias stovyklas, kurių nariai dega neapykanta vieni kitiems. Mišių aukojimo forma, Komunijos dalijimas į rankas ar tik į burną, LGBT žmonių integravimo laipsnis, viena ar kita popiežiaus Pranciškaus pozicija – ginčai vien šiais klausimais tarp katalikų yra lydimi vienas kito smerkimo ir anatemų. Išbandžiau tai savo kailiu. O juk Bažnyčios prigimtis – būti meilės bendruomene ir liudyti meilę pasauliui...“ – teigia Povilas Aleksandravičius, toliau svarstydamas, kodėl taip dažnai tylą renkasi Lietuvos vyskupai ir kas yra tikrasis krikščionių vienybės pagrindas: „Pasisakyti šiuo metu, užimti konkrečią poziciją vienu ar kitu klausimu greičiausiai reikštų sukelti dar didesnę įtampą tarp susipriešinusių katalikiškų stovyklų. Todėl tylėti – vienas iš variantų, norint apskritai išsaugoti braškančią katalikų bendruomenės vienybę. Galbūt kitas būdas ją išsaugoti – priminti tai, kas jungia visus tikinčiuosius į Kristų.“

„Bažnyčia atgims ir atgaus vienybę tik grįžusi prie savo esmės. Kristaus mirties ir prisikėlimo procesas gali būti atpažintas labai konkrečiai. Jis vyksta Eucharistijoje, taip pat gamtoje ir, svarbiausia, kiekvieno žmogaus (pa)sąmonėje ir visuomenės gyvenime. Jis gali būti aiškinamas pasitelkus filosofiją, psichologiją, sociologiją ir net, kaip rodo didžio mūsų teologo Česlovo Kavaliausko pavyzdys, tiksliuosius mokslus, taip pat visas meno rūšis. Jis apima tamsiausius, pikčiausius ir gėdingiausius žmogaus sielos aspektus, taip pat – šviesiausius. Jo dinamika visada ta pati – ėjimo iš tamsos į šviesą vektorius, taigi vilties bet kokiomis aplinkybėmis grąžinimas ir naujas meilės sužadinimas,“ – rašo Povilas Aleksandravičius, toliau savo straipsnyje aptardamas pagrindinius sinodiniame kelyje iškilusius Bažnyčios atsinaujinimo siūlymus.

Apie sinodą, tiesa, visai kitame kontekste rašo ir kunigas Julius Sasnauskas. Spalio 13 d. „Šiaurės Atėnuose“ pasirodžiusiame teksto antraštėje nuskamba netikėtas klausimas „Laisvė ir džiaugsmas bažnyčios fone?“ Straipsnį įkvėpė sena nuotrauka, kurioje matyti pulkelis už rankų susikibusių vaikų, o tolumoje – miestelio bažnyčios bokštai:

„Tokie paveikslėliai – kaip sakoma, įkrenta iš pirmo žvilgsnio. Kas nežino, kad kur vaikai, ten gražu ir tikra. O jeigu pagal Evangeliją, ten Dievo karalystė. Nereikėtų papildomai nė tų įsmigusių į dangų šventovės smailių. Dar man tinka dėl to, kad Romoje prasidėjęs bažnytinis sinodas. Daug kalbų, daug lūkesčių ir vilčių. Ten irgi dalyviai, susiėmę už rankų, nesyk melsis ir demonstruos vadinamąją bendrystę. Kad iš to būtų naudos mums visiems, sinodas turės tiesti rankas į pasaulio pusę. O kita užuomina: nieko neišeis nei Romoje, nei Vilniuje, „jeigu nepasidarysite kaip vaikai“. Per Vatikano II susirinkimą kažkas iš jo dalyvių siūlė tą sakinį paskelbti dogma. Deja, nepaskelbė, matyt, nutarė, kad žmogus juokauja,“ – „Šiaurės Atėnuose“ rašo Julius Sasnauskas, savo straipsnį baigdamas tokiais žodžiais: „Bet užvis gražiausia nuotraukoje, kad vaikai, jau iš tikros vaikiškos bendrystės susikabinę rankomis, džiugūs ir laisvi, tarytum atsveria šventovės pasipūtimą bei susireikšminimą. Vaikai į bokštus nekreipia dėmesio, tačiau anie juk viską mato. Ir matydami linksmą ratelį negali nepagalvoti, kaip gražu yra vesti žmogų į laisvę ir džiaugsmą.“

Giedrius Tamaševičius