Dvidešimt devintasis eilinis sekmadienis

DIEVAS IR CIESORIUS

Mons. Adolfas Grušas

Toliau klausomės evangelisto Mato pasakojimo apie paskutinę Jėzaus gyvenimo savaitę, praleistą ginčuose su Rašto aiškintojais ir fariziejais. Jėzaus teismo proceso metu jie taps Jo kaltintojais. Visiškai aišku, kad  niekam iš jų nerūpi Jėzaus nuomonė. Kaltintojai tiesiog siekia rasti pretekstą.

Patys fariziejai nėjo tiesiai pas Jėzų, bet nusiuntė savo mokinius drauge su Erodo šalininkais. Kad ir būdami vieni kitų priešais, jie kovoje prieš Jėzų nutarė susivienyti.

Viskas prasideda nuo perdėto pagyrimo: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių“.

Po šių pataikaujančių žodžių seka klausimas: „Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Duoklė, apie kurią kalba pasiųstieji, buvo metinis mokestis, kurį romėnai įvedė po Palestinos okupacijos dar prieš Kristaus gimimą ir buvo taikomas visiems Judėjos, Samarijos ir Idumėjos gyventojams (vyrams, moterims, vergams) nuo dvylikos iki šešiasdešimt penkerių metų amžiaus. Tas mokestis buvo vienas sidabrinis denaras, įprastas darbininko vienos dienos atlyginimas.

Šis klausimas reiškia, jog Jėzus turi išsakyti savo nuomonę apie romėnų ir žydų santykius. Jei Jis pasakys „taip“, bus apkaltintas neištikimybe Viešpačiui, vieninteliam, kuriam reikia tarnauti. Jei Jis sako „ne“, rizikuoja sueiti į konfliktą su romėnais.

Jėzus labai sumaniai išvengia Jam paspęstų spąstų, paprašydamas parodyti Jam monetą. Jėzaus laikų denaro vienoje pusėje buvo imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas ir užrašas: „Tiberijus ciesorius, šviesiausias dieviškojo Augusto sūnus, vyriausiasis kunigas“. Kitoje pusėje buvo pavaizduota imperatoriaus motina Livija, vaizduojama kaip taikos deivė. Jėzus savo atsakyme pabrėžia priklausomybę: jei monetoje yra ciesoriaus atvaizdas, ji turi būti grąžinta ciesoriui. Šioje vietoje labai įdomiai nuskamba veiksmažodžio pakeitimas: vietoje žodžio „mokėkite“, Viešpats sako: „atiduokite“.

Mes, kaip piliečiai, taip pat mokame mokesčius valstybei, kuri garantuoja kelius, teisingumą, saugumą. Gauname ir duodame… Esame pašaukti atiduoti tai, ką esame skolingi: savo tėvams, draugams, mokytojams, gydytojams, poetams ir šventiesiems, savo šalies istorijai, visai visuomenei. Iš tikrųjų mes visi gauname daugiau, negu sugebame atiduoti. Svarbu, kad tai darytume taip, kaip liepia Jėzus.

Grąžinti ciesoriui tai, kas yra ciesoriaus, reiškia: prisidėti prie pasaulio pagražinimo. Dievui grąžiname tai, kas priklauso Jam: daiktų prasmę, tarpusavio ryšio grožį. Jam priklauso gimimas, mirtis, meilė, viltis, troškimai…

Pasaulyje egzistuoja dar viena „moneta“, kurioje yra įspaustas Dievo paveikslas. Ta moneta yra žmogus, Dievo kūrinys. Tai, kas savyje nešioja Dievo paveikslą, turi būti atiduota Dievui, skirta Jam, nes atvaizdas primena Kūrėją ir kūrinio priklausomybę.

Ciesoriaus lobis yra jo monetos. Gyvojo Dievo lobis yra mūsų širdis…

Jėzaus atsakyme nėra vietos valdžių atskyrimui. Dievas yra meilė, Jis nėra aukščiausias ciesorius žemėje. Viešpats laikosi atokiau nuo pavojaus politizuoti Dievą, ir drauge nesiekia sakralizuoti politinės valdžios. Ciesorius nėra Dievas, bet tuo pačiu metu Dievas nepretenduoja užimti ciesoriaus vietos per religines institucijas. Ciesorius negali reikalauti savęs garbinimo, bet tai, kas priklauso jam, mokesčiai ir duoklės, turi būti sumokėtos absoliučiai. Monetoje įspaustas jo atvaizdas, tačiau žmoguje yra Dievo paveikslas.

Todėl, kad ir koks engėjas ir neteisingas būtų ciesorius, mes nesame jam skolingi svarbiausios mūsų dalies. Ciesoriui gali būti duodami pinigai, bet ne tai, kas žmoguje svarbiausia: jo sąžinė, jo laisvė. Kiekvienas iš mūsų turi savo ciesorių: ligą, silpnybę, problemą, kuri gali pareikalauti labai daug laiko ir jėgų, bet svarbiausias vistiek lieka Dievas.

Jėzus nori išsklaidyti pavojų sutapatinti nesuderinamus dalykus: ciesorius nėra Dievas. Ciesoriui priklauso daiktai, o Dievui priklauso žmonės. Ciesorius neturi teisės į žmonių gyvybę ir mirtį, jis neturi teisės pažeisti sąžinės, jis negali pasinaudoti jų laisve. Ciesoriui nepriklauso žmogaus širdis, protas, siela. Šie dalykai priklauso tik Dievui.

O jei esame Dievo, tai mes visiškai laisvi būti savimi…