Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (rugsėjo 24 d.)
Rugsėjo 18-ąją Kauno arkikatedroje buvo paminėtas pirmojo Kauno arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko 150-ies metų gimimo jubiliejus, drauge prisiminta ir čia 1919 m. įvykusi vyskupo konsekracija – pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje.
Šia proga aukotose Mišiose dalyvavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupas pagalbininkas Saulius Bužauskas, prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, monsinjoras Vytautas Grigaravičius ir Kauno miesto parapijų kunigai. Vyskupas Saulius Bužauskas savo homilijoje priminė, kad arkivyskupo Skvirecko vadovavimo metais buvo surengti pirmasis Lietuvos Eucharistinis kongresas ir pirmasis arkivyskupijos sinodas. Jis rūpinosi VDU Katalikų teologijos fakultetu, Katalikų mokslų akademijos įsteigimu. Nuo pat sovietų okupacijos pradžios 1940 m. arkivyskupas Skvireckas buvo nusiteikęs ginti Katalikų Bažnyčios savarankiškumą Lietuvoje, nebendradarbiauti su valdžia. Todėl vokiečiams traukiantis, 1944 m. buvo priverstas palikti Lietuvą. Apsigyvenęs Austrijoje seserų vienuolyne jis laikė save tremtiniu, savo jėgas ir santaupas skyrė Bažnyčiai. Tremtyje jis vėl grįžo prie savo atlikto Šventojo Rašto vertimo atnaujinimo darbų.
Kauno arkivyskupija informuoja apie rugsėjo 20 dieną kurijoje įvykusią konferenciją, skirtą naujų sielovados metų pradžiai. Čia susirinkusiems kunigams buvo pristatyta atnaujinta arkivyskupijos sielovados institucinė struktūra, aptarta pagrindinių sielovados centrų veikla.
Rugsėjo 19 dieną portalas bernardinai.lt paskelbė Aurelijos Plokštytės pokalbį su pranciškonu Edvinu Jurgučiu apie krikščioniškas vertybes filmuose apie Harį Poterį, jų aktualumą mūsų dienomis. Pasak pranciškono, minėtuose filmuose aiškiai parodoma, kad nesirinkti pusės nepavyksta. Jeigu nepalaikai gėrio, tai pasyviai palaikai blogį. Šiuolaikinėje visuomenėje irgi neįmanoma neturėti pozicijos, eiti vidurio keliu tarp gėrio ir blogio. Vis tiek kurią nors pusę palaikysi. Ir šiandien matome, kai vyksta kažkas blogo ir kai kurie žmonės gali tiesiog prieš tai užsimerkti, galvoti, kad tai ne jų reikalas.
Edvinas Jurgutis taip pat primena, kad vienas iš būdų pavaizduoti Dievą kine – tai perteikti vertybes. „Kartais matosi, kad režisierius gyvena krikščioniškomis vertybėmis, bet filme to nekiša ir deklaruodamas vertybes bando pamokyti žiūrovą. Pasaulyje labai mažai religijų, kurios mokytų mylėti savo priešą. Atrodo, taip nepakeliama jam atleisti. Daug kas galvoja, jei žmogus ką nors blogo padaro, tai turi už tai atkentėti. Krikščioniškesnio dalyko nepamatysi nei „Hario Poterio“ filmo scena, kai Haris grįžta į degantį kambarį, kad išgelbėtų savo priešą Smirdžių. Kai perteikiamos tokios vertybės kaip atleidimas, priėmimas, susitaikymas, čia galima įžvelgti Dievo veikimą, nes netikinčiam žmogui tai visai nebūdinga. Taigi kartais filmuose yra kuriamas diedukas su barzdele, o kartais matai, kad Dievas veikia, bet jo personažas nėra įtrauktas į filmą.“ Šiuo metu Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje studijuojantis Edvinas Jurgutis ateityje planuoja parengti rekolekcijas, kuriose būtų remiamasi būtent „Hario Poterio“ knygose ir filmuose slypinčiomis gilesnėmis, krikščioniškomis prasmėmis.
Šių metų rugpjūčio 24–rugsėjo 5 dienomis LRT užsakymu viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, kurioje gyventojų klausta: „Ar tikite tuo, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia pajėgi pati išsiaiškinti galimus pedofilijos atvejus šioje institucijoje?“
Tyrimo rezultatai išsamiai aptariami Domantės Platūkytės straipsnyje, skelbiamame naujienų portale lrt.lt ir pavadintame „Aliarmo signalas ir mirtinas smūgis reputacijai“: net 70 proc. gyventojų netiki, kad Bažnyčia pajėgi pati išsiaiškinti pedofilijos atvejus.
Tyrimas atskleidė, kad Bažnyčios pajėgumu pačiai išsiaiškinti tokius atvejus kliaujasi tik penktadalis apklaustųjų. Tarp tokių respondentų daugiau moterų ir vyresnių nei 50 metų žmonių. Taip pat nustatyta, kad šioje grupėje daugiau yra tų, kurie bažnyčioje lankosi kartą per savaitę ar dažniau.
Pasak vieno iš straipsnyje kalbinamų ekspertų – MRU profesoriaus Povilo Aleksandravičiaus, šie skaičiai reiškia, kad jau du trečdaliai Lietuvos gyventojų atsikratė nuostatos, kad vyskupai ir kunigai yra tam tikras autoritetas, kuris asocijuojasi su neklystamumo aura. Profesoriaus nuomone, Bažnyčia, atsižvelgdama į apklausos duomenis, turėtų keisti kunigo vykdomos misijos suvokimą, o patys kunigai – „atsisakyti privalomos dogmatinės tiesos primetėjo, visuomenės muštruotojo statuso ir tapti autentiško dvasingumo puoselėtojais, Kristaus žinios skelbėjais“.
Kaip sektiną pavyzdį Bažnyčiai aiškinantis galimus pedofilijos atvejus Povilas Aleksandravičius paminėjo Vokietiją ir Prancūziją – šalis, kuriose Bažnyčia sutiko, kad situaciją aiškintųsi nepriklausoma nuo jos komisija, sudaryta iš kompetentingiausių tyrėjų.
Domantės Platūkytės straipsnis baigiamas citatomis iš Lietuvos vyskupų konferencijos komentaro minėtos apklausos rezultatų tema. Jame rašoma: „Bažnyčia užtikrina nemažinsianti savo pastangų atskleisti ir ištirti kiekvieną nepilnamečių bei pažeidžiamų suaugusiųjų išnaudojimo atvejį ir pakartoja savo prašymą pranešti bet kokią turimą informaciją apie tokius atvejus“.
Vyskupų konferencijos komentare taip pat teigiama, kad bet kuri informacija apie tokį nusikaltimą yra kruopščiai ištiriama pasitelkus ekspertus (taip pat ir iš pasauliečių) bei teikiama įvertinimui Tikėjimo mokymo dikasterijai Romoje. Šių įvertinimų pagrindu vietos ordinaras savo dekretu nustato, kokių priemonių bus imamasi.
Rugsėjo 24-ąją – Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos šventės proga Vilniaus arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programa pakvietė puoselėti kultūrų įvairovę ir švęsti šią šventę drauge su migrantais ir pabėgėliais. Po Mišių Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje susirinkusiuosius meniniais pasirodymais džiugino įvairių tautų atlikėjai, renginio svečių laukė tradicinės vaišės, su meile pagamintos Užsieniečių integracijos bendruomenės narių iš Ukrainos, Tadžikistano, Sirijos bei Šri Lankos. (Parengė Giedrius Tamaševičius)
