Pasauliniame liuteronų susitikime pranešimą skaitė katalikų teologas

XIII liuteronų pasaulinė asamblėja sušaukta praėjus šešeriems metams nuo paskutinės, įvykusios 2017-aisiais Namibijoje. Kone savaitės trukmės dabartinio susitikimo programoje – apie 400 dalyvių, vyrų ir moterų iš visų žemynų, jaunų ir vyresnių, bendra malda, bendros diskusijos, įvairių ataskaitų pristatymas ir aptarimas. Taip pat susipažinimas su Krokuva ir jos krikščionių bendruomenėmis: susitikimo šeimininkė yra Krokuvos evangelikų liuteronų parapija, gyvuojanti nuo 1557 metų. Susitikimo programoje taip pat įrašytas dar vienas svarbus punktas – apsilankymas Aušvico-Birkenau memoriale, buvusiame nacistiniame konclageryje, kuriame įvyko viena iš baisiausių XX amžiaus dramų.

Rugsėjo 15, 16 ir 18 dienomis trys pranešėjai pristatys po vieną pagrindinės temos elementą. Apie krikščionių Bažnyčių priklausymą „vienam kūnui“ kalbės pastorė iš Indonezijos Benny Sinaga, vadovaujanti Batako Bažnyčios, vienos iš didžiausių pietryčių Azijoje, merginų ir moterų seminarijai, turinčiai apie 170 narių. 

Apie fragmentuotame pasaulyje „vienos Dvasios“ vienybės link vedamas Bažnyčias kalbės pastorius iš Etiopijos Brukas Ayele, taip pat vadovaujantis seminarijai. Pasak jo, vienybės ir skirtingumo derinimas yra etiopų krikščionių kasdienybė: krašte sugyvena 86 lingvistinės ir etninės grupės, šalyje veikia misionieriai, atstovaujantys įvairiausioms krikščioniškoms tradicijoms. Nepaisant visų skirtumų, yra įmanoma būti viena ir vienos Dvasios Bažnyčia. 

Trečiąją potemę – „viena viltis“ – pristatys buvusi Švedijos Liuteronų Bažnyčios vadovė arkivyskupė Antje Jackelén, kuri, pasak jos pačios, sieks parodyti skirtumą tarp krikščioniškos vilties ir paprasto optimizmo.

Rugsėjo 14 dienos ryte bendro pobūdžio ataskaitą pristatė Pasaulinės liuteronų federacijos generalinė sekretorė. Galima priminti, kad šias pareigas eina Estijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios pastorė Anne Burghardt. Ji taip pat yra pirmoji moteris, kuri eina generalinio sekretoriaus pareigas.

Po pastorės A. Burghardt ataskaitos įvadinį pranešimą 13-osios Pasaulinės liuteronų federacijos asamblėjos dalyviams skaitė katalikų kunigas Tomášas Halíkas iš Čekijos, žinomas teologas, Bažnyčių ir religijų dialogo rėmėjas.

Pasak jo, Bažnyčios, visas krikščioniškasis pasaulis yra prie naujos reformos – nei pirmos, nei paskutinės, nes Bažnyčia, kaip sakė Augustinas, semper reformanda – slenksčio.

Reforma, formos transformacija, yra būtina ten, kur forma trukdo turiniui, kur ji slopina gyvosios šerdies dinamiškumą. Krikščionybės šerdis yra prisikėlęs, gyvas Kristus, gyvenantis vyrų ir moterų tikėjime, viltyje ir meilėje, Bažnyčioje ir už jos matomų ribų. Šias ribas reikia plėsti, o visas mūsų išorines tikėjimo apraiškas reikia perkeisti, jei jos trukdo mūsų troškimui išgirsti ir suprasti Dievo žodį, pažymi kun. Tomášas Halíkas.

Dvi lygiagrečiai vykusios XVI amžiaus reformos – liuteroniškoji ir katalikiškoji – praturtino, atnaujino ir pagilino krikščionybę, tačiau kartu ją ir suskaldė. XX amžiuje taip pat prasidėjo dvi didelės paralelinės reformos – globali sekmininkiškos krikščionybės sklaida bei Vatikano II Susirinkimas, žymėjęs perėjimą nuo konfesiškai uždaros, kultūriškai protestantizmui ir modernybei priešiškos katalikybės prie visuotinai ir ekumeniškai atviro katalikiškumo.

Naujausia, dabartinė reforma gali remtis abiem šiomis „neužbaigtomis revoliucijomis“ ir taip žengti didelį žingsnį krikščionių vienybės link: „vienas kūnas, viena Dvasia, viena viltis“.

„Esu giliai įsitikinęs, kad krikščionių vienybės dovaną gausime, jei įsitrauksime į bendrą kelionę dar platesnio ir gilesnio ekumenizmo link“, – sakė čekų katalikų teologas ir pabrėžė, kad XXI amžiaus ekumenizmas turi eiti daug toliau nei praėjusio amžiaus ekumenizmas. O šios naujosios reformos tikslas negali būti vien krikščionių vienybė, nes ji įmanoma tik vieningos žmonių šeimos, prisiėmusios atsakomybę už tai, kas ją supa, kontekste.

Būtina giliau suvokti ir priimti Bažnyčios misiją ir esmę: būti veiksmingu ženklu (signum efficiens) vienybės, į kurią visa žmonija yra pašaukta, įrankiu, padedančiu susitaikyti ir gydyti mūsų bendro pasaulio žaizdas. Vienybės – o tai yra vienybė skirtingume – siekiame ne tam, kad krikščionybė taptų galingesnė ir įtakingesnė šiame pasaulyje, bet kad ji taptų tikėtina – „kad pasaulis įtikėtų“. Mums patikėtą žinią turime perteikti patikimai, suprantamai ir įtikinamai. Įtampa tarp krikščionių kenkia jos tikėtinumui.

Kaip kadaise pirmoji krikščionių bendruomenė neliko viena iš žydų sektų, nes peržengė siauras kultūrines ribas, kad perduotų visuotinį transcendentinį kvietimą, taip ir šiandienos krikščionybei būtina peržengti esamas mentalines ir institucines, konfesines, kultūrines ir socialines ribas, kad galėtų vykdyti savo visuotinę misiją. Ar prisidėsime prie to, kad mūsų liudijimas padėtų šį pasaulį paversti civitas ecumenica, ar savo abejingumu ir egocentrizmu tapsime tragiško civilizacijų susidūrimo bendrininkais? Ar tikinčiųjų bendruomenės taps dabartinių problemų ar jų sprendimo dalimi, klausia kun. Tomášas Halíkas, pasak kurio, pasaulio ir Bažnyčios istorija nėra nei vienpusė pažanga, nei nuolatinis nuosmukis ir nutolimas nuo idealizuotos praeities, bet atvira drama, nuolatinės malonės ir nuodėmės, tikėjimo ir netikėjimo grumtynės, vykstančios kiekvieno žmogaus širdyje. Taip pat reikia nuolatinio tikėjimo ir kritinės minties gretinimo: Feuerbachas, Marxas, Freudas, Nietzsche’ė leido suprasti, kad daug mūsų idėjų apie Dievą buvo mūsų baimių ir troškimų, mūsų socialinės situacijos, mūsų vaizduotės ir iliuzijų projekcijos. Įsivaizduotas dievas miršta, bet autentiška krikščioniška transcendencija lieka, tarp daugelio kitų dalykų pažymi katalikų teologas. (RK / Vatican News)