Dvidešimt penktasis eilinis sekmadienis
DIEVO NETEISINGUMAS
Mons. Adolfas Grušas
Keliaudamas į Jeruzalę Jėzus žydams, nuo seno save laikiusiems Dievo išrinktaisiais, kuriems visuomet priklauso didesnis atlygis bei pirmenybė prieš kitas tautas, papasakojo palyginimą.
Jis nukelia mus į to meto Palestinos žemdirbių kasdienybę. Tada darbo diena trukdavo dvylika valandų - nuo šešių ryto iki šešių vakaro ir vyndarystė Viduržemio jūros regione, akmenuotoje ir kalnuotoje žemėje buvo vienas iš svarbiausių užsiėmimų.
Matas labai trumpai kalba apie šeimininko ir jo darbininkų susitarimą, juos samdant. Sutarta kaina, sidabrinis denaras už darbo dieną, buvo geras užmokestis. Už jį buvo galima nusipirkti dešimt kepaliukų duonos. Atrodytų, nedaug, bet to pakakdavo prasimaitinti darbininko šeimai tą dieną ir dar kažkiek likdavo rytdienai.
Su pirmaisiais darbininkais viskas aišku. Visas įdomumas prasideda tada, kai šeimininkas, išėjęs dienos metu, randa kitus darbininkus, kurie „stovi be darbo“. Šeimininkas ir juos pakviečia dirbti į savo vynuogyną. Jis tai daro ne dėl būtinybės. Tai gryno gerumo įkvėptas poelgis: šeimininkui darbininkų nereikia, tačiau jiems reikia darbo! Pastariesiems šeimininkas jau nenurodo atlyginimo dydžio, bet žada sumokėti tai, „kas bus teisinga“. Tai sukelia savotišką įtampą: koks bus jų atlygis? Ką reiškia „bus teisinga“? Bus skaičiuojama pagal išdirbtas valandas ar dar kaip kitaip?
Tačiau tai dar ne pabaiga. Vidury dienos šeimininkas vėl grįžta į miesto aikštę ir samdo dar daugiau darbininkų, tą patį daro ir išėjęs trečią valandą po pietų. Jis pergyvena, kad dar yra žmonių be darbo, o tai reiškia, kad jie tą dieną nieko neuždirbs.
Šeimininko elgesys ir iki šiol atrodė mažiausiai keistas, tačiau tai, kas įvyksta toliau, yra neįtikėtina: penkios po pietų, iki darbo dienos pabaigos liko tik valanda, o jis vėl eina į aikštę ir ten rastus žmones, kurie visą dieną buvo niekam nereikalingi, siunčia dirbti į savo vynuogyną. Čia verta atkreipti dėmesį: jei su kitais šeimininkas kalbėjo apie pinigus arba žadėjo sumokėti tai „kas teisinga“, tai čia jokio susitarimo nėra.
Vakare atėjo laikas darbininkams išmokėti atlyginimą…
Evangelijoje pagal Matą septynis kartus sakoma: „Atėjo vakaras“… Kai ateina vakaras, visada įvyksta kažkas svarbaus. „Atėjo vakaras“ – neatsitiktinai šis posakis vartojamas ir kalbant apie Eucharistiją. Matas primena savo skaitytojams ir mums, kad Eucharistija yra susitikimas, skirtas ne šventiesiems ar teisiesiems, bet visiems, norintiems priimti Dievo meilę, nes Jis nori atiduoti save visiems - geriesiems ir blogiesiems, teisiesiems ir neteisiesiems.
Taigi, atėjus vakarui šeimininkas liepia ūkvedžiui išmokėti darbininkams atlyginimą, pradedant nuo pasamdytųjų penktą valandą. Jie gauna po denarą. Iš tiesų tai ne atlyginimas, bet dovana.
Sutartą atlyginimą gavę per visą dieną dirbę darbininkai pradeda murmėti. Jie piktinasi, kad yra „sulyginti“ su tais, kurie nedirbo tiek pat valandų, kiek jie.
Ar šeimininkas, tai yra, Dievas yra teisingas? Ar teisinga, kad pirmieji darbininkai, dirbę dvylika valandų, gautų tiek pat, kiek tie, kurie dirbo vieną? Ar tai mūsų neerzina? Ar tai neverčia sakyti: „Kaip taip gali būti? Ar šeimininkas tikrai yra teisingas?“
Taip būtų pagal mūsų teisingumą. Dievas samprotauja kitaip. Dievas duoda ne pagal nuopelnus, Dievas myli. Dievo teisingumas vadinamas gailestingumu.
Jėzaus palyginimo šeimininkas žiūri ne į tai, kiek žmonės dirbo ir kiek nusipelnė, bet į tai, kiek ir ko jiems reikia. Dievas yra daug daugiau, negu teisingas: Jis yra geras. Dievas nori, kad visi gyventų, augtų, būtų patenkinti ir turėtų tai, ko reikia. Drauge pagalvokime: jei Dievas būtų tik teisingas: kas iš mūsų būtų išgelbėtas? Kuris iš mūsų dar galėtų likti gyvas, jei Jis savo malones dalytų, atsižvelgdamas į mūsų teisumą?
Šiandien girdimas palyginimas kviečia mus į viską žvelgti Dievo žvilgsniu. Mūsų nuostaba dėl Dievo sprendimų priklauso nuo to, kokią vietą šiame palyginime skiriame sau. Jei laikome save pirmosios valandos darbininkais, pavyzdingais krikščionimis, skiriančiais Dievui pakankamai laiko, atsidavusiais Jam ir manančiais, kad nusipelnome Jo malonės, tuomet Dievo gerumas ir gailestingumas mus gali šokiruoti. Kita vertus, jei save priskiriame prie paskutinės valandos darbininkų, greta nusidėjėlių, jei pasikliaujame Dievo gerumu, o ne savo nuopelnais, tuomet palyginimas mums atskleidžia tikrąjį Dievo, kuris yra tik meilė, didžiulis gerumas, begalinis gailestingumas, Veidą.
Palyginime šeimininkui niekas negali nurodyti, kaip jis turėtų elgtis. Dievas taip pat turi savo logiką, ir mes negalime jam primesti savosios.
Iš tikrųjų nelengva priimti Dievą, kuris, užuot apdovanojęs geruosius ir nubaudęs nedorėlius, „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“, dovanodamas savo meilę visiems.
Meilė nėra nuopelnas, ji yra dovana To, kuris ateina mūsų ieškoti kiekvieną gyvenimo akimirką, net ir tada, kai esame gundomi sakyti: „Dabar jau per vėlu“. Jėzaus iš Nazareto Dievas yra šeimininkas, kuris nenustoja mūsų ieškojęs iki paskutinio atodūsio, kad pasakytų: „Tu nesi nereikalingas, eik su manimi!“…
