Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (rugpjūčio 13 d.)
Savaitės dalyviai gyveno ir mokėsi istoriniame Marijampolės marijonų vienuolyne, o giedojo ir meldėsi Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikoje. Kokia šios Savaitės prasmė, kas joje sėjama ir kokie vaisiai išsinešami, geriausiai atskleidžia straipsnyje pateikiami dalyvių liudijimai.
Iš Kauno atvykusią choro „Cantores Agni“ vadovę Simoną Jašauskytę labiausiai motyvuoja neišsemiami grigališkojo choralo lobynai. „Kaskart jaučiuosi apdovanota dideliu žinių bagažu. Ir ne vien – visą savaitę esame maldoje. Kasdien nuo ryto iki vakaro giedame liturgines valandas, švenčiame šv. Mišių auką, suklumpame adoracijoje prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, vykstame į Palendrius. Visa tai – lyg giesme praturtintos rekolekcijos, tikra atgaiva sielai.“
Marijampolės bazilikos vargonininkė Akvilė Kergytė džiaugiasi galėjusi patirti, kaip grigališkasis choralas taikomas liturgijoje praktiškai. „Didelį įspūdį padarė tai, kad savaitės dalyviai ne tik susirenka dėl pačios muzikos, bet kad jie gyvena tuo, ką ir kam gieda. Po šių kursų širdis dar labiau dega noru atskleisti liturgijos grožį choristams ir parapijiečiams, dirbant savo parapijoje.“
Kernavės ir Musninkų parapijų klebonas Marius Talutis liudijo dalyvavimo choralo stovyklose gydantį poveikį: „Ne kartą esu išgyvenęs, kad giedojimas šveičia sielą. Pavyzdžiui, tik ėmus giedojimui skverbtis į mano paties vidų, nedvejodamas bėgau prie klausyklos langelio – atėjo toks padrąsinimas. Visame tame yra didžiulis Šventosios Dvasios veikimas, kažkokia ypatinga malonė, dovana žmogaus sielai, tai, ko net negalime išreikšti žodžiais.“
Rugpjūčio 9 dieną bernardinai.lt paskelbė išsamų pokalbį su Valentinu Masalskiu. Pasak aktorių kalbinusios Editos Grudzinskaitės-Gruodis, šis pašnekesys pirmiausia skirtas tiems žmonėms, kurie tuo pačiu yra tikintys ir netikintys, taip pat ir patiems pašnekovams, suvokiantiems, kad atsakymai ateina ne kalbant, bet nutilus, kontempliuojant tylą suklupus prie Didžiosios Paslapties slenksčio. Pagrindine pokalbio gija tapo Dešimties Dievo įsakymų – esminių kiekvienam žmogui skirtų perspėjimų – tema. Pokalbio pradžioje Valentinas Masalskis prisiminė, kad kunigas Česlovas Kavaliauskas Dekalogą yra pavadinęs dėsniais, duotais mums, kad išgyventume.
„Sykį susimąsčiau: aš tiek knygų perskaitęs, tiek visko prigalvojęs, tiek visko primąstęs, mes čia kūrėjais save vadiname, o aš ar žinau Dešimt Dievo įsakymų, tas normas, kuriomis pirmučiausia vadovaudamasis turi gyventi žmogus? Pamenu, paklausiau mamos, ar ji žino. Ji tuoj pat juos man išvardino visus dešimt iš eilės. Pagalvojau, kiek daug mes kalbame, įrodinėjame, manome esą išmintingi, vadiname save inteligentais, intelektualais, bet neretai nežinome net paprasčiausių pradmenų, nežinome, kas padėtų mums neišklysti ir nukeliauti šitą sunkų kelią, kurį vadiname gyvenimu. Dekalogas – ne kas kita kaip kelrodžiai, kurie suteikia mums galimybę tapti žmogumi. Žmogumi tampama, ne gimstama. Tada atsiverčiau maldaknygę ir išmokau. Po savaitės pamiršau, vėl perskaičiau, pamiršau, vėl perskaičiau, vėl pamiršau. Taip kartojau, kol išmokau,“ – pasakojo aktorius Valentinas Masalskis, pokalbyje apie Dešimties Dievo įsakymų reikšmę, skelbiamame bernardinai.lt.
Mintimis apie kunigystę ir klerikalizmą savo paskyroje socialiniame tinkle facebook šią savaitę pasidalijo brolis dominikonas Jokūbas Marija Goštautas. Įrašą paskatino kunigų atžvilgiu vis dažniau skambantys kaltinimai piktnaudžiavimu ir išnaudojimu bei juos lydintys raginimai keisti laiko dvasios neatitinkančią Bažnyčios struktūrą, naikinti vyrų kunigystę arba nutraukti celibato tradiciją.
„Galime norėti renkamų Bažnyčios tarnų, moterų įšventinimo ir kitų pokyčių, tačiau išeitis nėra panaikinti kokią nors tarnystę. Atsižvelgdami į tai, turime patikrinti, kaip šios tarnystės steigiamos, kaip joms yra rengiama, kas joms rengia, kaip jos veikia, kaip dalijamasi atsakomybe, ir, be abejo, taip pat ieškoti naujų tarnysčių, pritaikytų besikeičiančiam pasauliui ir šiandienos Bažnyčiai su jos amžių patirtimi bei troškimu atsiliepti į šių laikų žmogaus dvasinį alkį. Taip, Bažnyčia yra visų reikalas, tačiau mums visada reikės, kad kas nors nuplautų kojas savo broliams ir seserims, kaip Jėzus Didžiojo ketvirtadienio vakarą. Bažnyčia yra visų reikalas, bet, kaip sakė garsus praėjusio amžiaus katalikų teologas Karlas Rahneris: „Bažnyčia yra sena moteris, bet Ji yra mano Motina, ir todėl aš neturiu jokios teisės Ją mušti!“ – rašo kunigas Jokūbas Marija Goštautas.
Giedrius Tamaševičius
