Švenčiausioji Trejybė
DIEVAS IR MES
Baigėsi Velykų laikotarpis, ir mes vėl grįžtame prie eilinio liturginio laiko…
Tačiau ir tame eiliniame laike turime kelias svarbias stoteles, skirtas giliau pažinti dieviškąsias paslaptis, ir šį sekmadienį švenčiame Švenčiausios Trejybės iškilmę.
Paaiškinti Švenčiausiąją Trejybę yra kažkas neįmanomo, panašiai, kaip būna tada, kai norime paaiškinti, kodėl vienas žmogus myli kitą. Galime be galo pasakoti, kas yra meilė, bet iš tikrųjų ją suprantame tik tada, kai patys mylime.
Tas pats pasakytina ir apie Dievą. Galime eikvoti upes žodžių, aiškindami, kas yra Trejybė, bet Dievą suprasti įmanoma tik tada, kai susitinkame Jį savo gyvenime. Kadangi Dievas yra Meilė, derėtų prisiminti, kad Dievą patirti gali tik mylinti širdis.
Tik gavę Dvasios dovaną galime pasinerti į Dievo, apie kurį pasakojo Jėzus iš Nazareto, slėpinį. Tik Jis galėjo mums giliai ir galutinai pasakyti, kas yra Dievas. Tik Jis galėjo mums pasakyti stebinančią naujieną, kad Dievas yra Trejybė.
Iš išorės matome tik vieną Dievą, bet iš tikrųjų tai trys asmenys: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jų meilė tokia gili, kad padaro juos viena! Dievas yra ne toks, kokį mes Jį įsivaizdavome. Jis yra ne begalinė vienatvė, bet begalinė draugystė. Dievas yra šeima.
Trejybė nėra matematinė problema, bet mūsų visų meilės patirties išraiška, viršūnė. Meilėje svarbiausia būti suvienytiems, bet nesusiliejant ir nepanaikinant vienas kito asmenybės. Tikra meilė yra trejybinė: suvienyta, bet ne vienalytė; atskirta, bet ne suskaldyta. Į tokią bendrystę mes esame kviečiami: kaip asmenys ir kaip Bažnyčia.
Švenčiausios Trejybės slėpinys mums sako, kad esame sukurti pagal Trejybės paveikslą. Štai kodėl negalime pakęsti vienatvės…
Trejybė taip pat sako, kad Bažnyčia yra sukurta „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Bažnyčia yra Trejybės atvaizdas, ir tai tampa visų mūsų bendrystės priežastimi. Bažnyčią, kaip ir Trejybę, sudaro asmenys, kurių kiekvieną ir visus kartu myli Dievas.
Lygūs asmenys… Dievas, vienas Trejybėje, kiekvienam žmogui įspaudžia lygybės su Dievu antspaudą.
Lygūs, bet skirtingi asmenys… Kiekvienas žmogus turi savo veidą ir savo istoriją, savo svajones ir darbus, savo siekius ir baimes, o Dievas pažįsta kiekvieną iš mūsų.
Tiek Švenčiausiosios Trejybės, tiek kitos dogmos savyje slepia Dievo patirtį. Tai reiškia, kad, norint suprasti Dievą, pirmiausia reikia Jį patirti. Beprasmiška stengtis suprasti, kas yra Trejybė, jei nepažįstame Dievo, nes Dievas yra ne mintis, ne filosofija, bet gyvenimas, patirtis.
Tokia buvo ir pirmųjų mokinių patirtis: Jėzuje iš Nazareto jie pajuto Dievo buvimą. Jame jie patyrė meilės pasaulį, didžiulį, neaprėpiamą, bedugnį, ir pasitelkė įvaizdį, galintį geriausiai išreikšti šią patirtį: šeimą su tėvu, sūnumi ir jų meile, kuriai atstovauja Dvasia.
Švęsti Trejybę – tai iš naujo atrasti prioritetus, kurie daro mūsų gyvenimą laimingu. Tiesa, jos akivaizdoje mes jaučiamės maži, bet toji paslaptis mus apkabina, tarsi vaikus, palikdama mumyse savo pėdsaką. Reikia tik jo nepamesti…
Adolfas Grušas
