Nuncijus Ukrainoje arkiv. V. Kulbokas: veržkimės į priekį
„Kaip vertinate Bažnyčios Ukrainoje ir pasaulyje vaidmenį remiant Ukrainą karo metu ir solidarizuojantis su žmonėmis, nukentėjusiais nuo Rusijos karinių veiksmų?“, – buvo klausiama arkivyskupo V. Kulboko.
„Karas kyla iš arogancijos nuodėmės ir kitų nuodėmių, tad jis – šėtono, o ne Dievo išradimas. Karas mums visiems sukelia didžiulių sunkumų, mus gąsdina, bet negali pražudyti nei Dievo, nei mūsų dvasios. Mano nuomone, pagrindinė Bažnyčios misija dabar yra liudyti tikėjimą, kad net karo metu nepasiduotume nevilčiai ir baimei, kurias jis nori įdiegti į mūsų širdis. Tai pirmoji Bažnyčios misijos dalis, susijusi su mūsų santykiu su Dievu. Antroji Bažnyčios misijos dalis susijusi su mūsų tarpusavio santykiais. Šioje srityje svarbu, kad Bažnyčia liudytų gailestingumą kenčiančiųjų atžvilgiu. Todėl visuotinės Bažnyčios misija padėti nuo Rusijos agresijos padarinių kenčiantiems Ukrainos žmonėms kyla ne iš politinės pozicijos, ne iš nemeilės ar neapykantos vienai tautai, bet iš krikščioniškojo pašaukimo būti solidariems su tais, kurie kenčia“, – atsako apaštalinis nuncijus.
Kokie iššūkiai Bažnyčiai karo metu?
„Būtų galima parašyti knygą apie iššūkius, su kuriais Bažnyčia susiduria karo metu. Su iššūkiais visų pirma susiduria ta Bažnyčios dalis, kuri yra fronto linijoje – kariai, kuriems kiekviena sekundė gali tapti paskutine gyvenimo akimirka“, – pažymi arkivyskupas V. Kulbokas. Iššūkį patiria tie, kurie buvo deportuoti ar įkalinti, neturėdami nieko, net vandens atsigerti. Tai nuolatinė, didžiulė kančia. Panašią kančią patiria ir kalinių bei dingusiųjų be žinios šeimos. Kiti iššūkiai Bažnyčiai Ukrainoje – kariuomenės kapelionų rengimas, pagalba vaikams, malda už taiką ir stiprybę, labdaringa veikla. O iššūkis visuotinei Bažnyčiai – informuoti pasaulį, kad Ukraina nebūtų pamiršta, ir ieškoti galimų taikos kelių – tikros, teisingos ir ilgalaikės taikos.
Koks yra švietimo vaidmuo atkuriant pokario Ukrainą? Kodėl švietimas yra svarbus?
„Esu įsitikinęs, kad norint apsisaugoti nuo agresyvių Rusijos veiksmų ateityje, Ukrainai reikia ne tik tarptautinės ekonominės ir karinės paramos. Ji turi tapti vieningesnė, stipresnė savo kultūra, identitetu, ekonomika ir politika. Negalima pretenduoti būti stipria ir nuo agresijos apsaugota šalimi, kai keliems politikams deleguojama teisė spręsti, ką daryti, be tinkamos korupcijos ir netvarkos kontrolės. Šia prasme švietimo vaidmuo – išmokyti kiekvieną žmogų gyventi dorai, ne vien užsidirbti pinigų šiandienai, negalvojant apie tai, kokia kryptimi šalis pasuks rytoj ar poryt“, – pažymi lietuvis arkivyskupas. Kitas aspektas, pasak jo, yra tas, kad išsilavinimas leidžia žmonėms būti drąsesniems, kūrybingesniems ir neapsiriboti tuo, ką visi daro. „Mano nuomone, švietimas yra ne tik demokratijos, bet ir dinamiško bei drąsaus ekonominio, kultūrinio ir politinio vystymosi pagrindas“, – atsako apaštalinis nuncijus.
Pasak jo, tarp daugybės Ukrainos kančių per karą galima pamatyti ir gražių bei teigiamų aspektų – pavyzdžiui, sugebėjimą paimti inciatyvą į savo rankas, prisiimti atsakomybę. Antai, Ukrainoje ir užsienyje buvo pastebėtas Ukrainos kariuomenės modernumas ir tai, kad sprendimus sugeba priimti ne vien aukščiausioji vadovybė.
„Norėtųsi, kad šis aspektas būtų matomas visur gyvenime: mūsų parapijose, universitetuose, mokyklose, finansinėje ir verslo veikloje, politikoje“, – pažymi arkivyskupas V. Kulbokas. Priminus jo dalyvavimą paramos katalikiško universiteto studentams ir dėstytojams skirtoje iniciatyvoje, apaštalinis nuncijus Ukrainoje pabrėžė, kad kiekvieno universiteto, valstybinio ar privataus, misija yra formuoti visada naują žmogų. Žmogų, kuris nėra pasyvus, liūdnas ar tingus. Dar labiau tai galioja krikščioniško universiteto atveju, nes Dievas Šventajame Rašte mums sako: „Štai aš jau kuriu naują dangų ir naują žemę“. Tikėjimas ir gyvenimo moralė – tokie patys, tačiau pagrindinė krikščioniškoji žinia yra ne tik „tradicija“ ar „tradicinės vertybės“, bet ir nuolatinis veržimasis į ateitį, į dangų, į kurį esame pašaukti. Tai labai atsakinga misija, todėl svarbu, kad Bažnyčios ganytojai nepaliktų katalikiškojo universiteto sau pačiam, bet įneštų savo dvasinį ir pastoracinį indėlį.
Arkivyskupas V. Kulbokas buvo paklaustas, ką pasakytų Ukrainos katalikiškojo universiteto studentams, dėstytojams ir buvusiems auklėtiniams, kurie dabar yra fronto linijoje ir gina Ukrainą nuo užpuolikų: kaip jiems išlikti optimistais ir neprarasti vilties?
„Į šį klausimą nėra lengvo atsakymo, nes karo metu visiems labai sunku, taip pat ir psichologiniu požiūriu. Tačiau yra bent du labai aiškūs „receptai“. Pirmas – tikėjimas suteikia mums drąsos net tamsiausiomis akimirkomis. Antras – vienybė daro mus stipresnius ir padeda kartu rasti gerų priemonių sunkumams įveikti, tad ir vilčiai atgauti“, – pažymi nuncijus.
Ko jis palinkėtų jauniems žmonėms, esantiems prie pilnametystės slenksčio? Kartą, pamena nuncijus, jam teko pamatyti baisią neviltį vieno Mariupolio gynėjo žmonos akyse, kai jai kalbantis telefonu su vyru staiga nutrūko ryšys. Atrodė, kad griuvo pusė pasaulio. Tokių pavyzdžių daugybė ir jie leidžia aiškiai suvokti žmogaus gyvenimo trapumą: užtenka akimirkos ir mūsų žemiškoji kelionė baigiasi. Todėl jis linki jauniems žmonėms viltis sudėti ne tiek į šeimą ar darbą, bet į tai, kaip gyvena. Jei vyras arba žmona silpni, tada reikia ieškoti būdų, kaip juos sustiprinti. Jei darbas sunkus, reikia ieškoti būdų sunkumus įveikti. O jei tikėjimas silpnas, turime maldoje prašyti malonės pasitikėti Jėzumi Kristumi.
„Kai mes sakome: „Garbė Jėzui Kristui“, pats velnias atsitraukia nuo mūsų. Ir padėkite kurti Ukrainą ir tikrąją Ukrainos šlovę“, – pridūrė apaštalinis nuncijus Ukrainoje V. Kulbokas, pakviestas pasakyti pagrindinę kalbą Ukrainos katalikiškojo universiteto diplomų įteikimo ceremonijoje. (RK / Vatican News)
