Baltarusijos katalikų nacionalinė šventovė mini jubiliejų
Galima priminti, jog popiežiaus šv. Jono Pauliaus II bule Budslavo bažnyčiai 1994 metais suteiktas Mažosios bazilikos statusas, o 1998 metų liepos 2-ąją to paties popiežiaus leidimu baltarusių kardinolas Kazimieras Sviontekas karūnavo stebuklingąjį Marijos su kūdikiu paveikslą, kuris pirmą kartą paminėtas 1613 metais, popiežiškomis karūnomis, dalyvaujant bažnytinėms delegacijoms iš kaimyninių kraštų – Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Rusijos. Baltarusijos vyskupų sprendimu Budslavo šventovė paskelbta nacionaline, o Marija ten gerbiama ir kaip Baltarusijos gynėja.
Kaip minėta, šiemetinėms iškilmėms buvo kviesta gerai pasirengti. 2022 metų vasarą Baltarusijos Vyskupų Konferencija paskelbė sielovadinį planą iškilmėms, kuris prasidėjo tų pačių metų spalį, devynis mėnesius prieš pagrindines iškilmes. Baltarusių katalikai buvo pakviesti apsilankyti Budslavo šventovėje, ypač pirmąjį mėnesio šeštadienį.
„Daugeliui tikinčiųjų Budslavas yra vienybės su Dievu vieta. Budslave paliekame savo nuodėmes, pasitikime atleidimu. Kartu su visais Baltarusijos vyskupais karštai prašau visų mūsų Romos ir graikų (Bizantijos) apeigų kunigų, nepaisant jų užimtumo, atvykti į Budslavą ir būti gailestingais atgailos bei susitaikymo sakramento tarnais“, – 2022 spalio 1 dienos kvietime sakė arkivyskupas Iosifas Staneuskis, Minsko ir Mogiliavo metropolitas. Budslavo šventovė yra jo vadovaujamos vyskupijos teritorijoje.
Atvykimas į Budslavą gali reikšti didelę auką. Budslavas daugeliui yra gana toli ir, kad ten nuvyktum, reikia radikalaus planų ir prioritetų perdėliojimo, priduria Minsko arkivyskupas. Bet būtent tai ir svarbu.
Per į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą įtrauktus atlaidus susirenka dešimtys tūkstančių žmonių, kurie atvyksta automobiliais ir kitomis priemonėmis. Tačiau neatskiriama atlaidų dalis yra ir piligrimystės, kuriose daugiausia dalyvauja jaunuoliai iš įvairių Baltarusijos vyskupijų, trunkančios nuo kelių dienų iki savaitės ar daugiau.
Piligriminis žygis Minsko į Budslavą prasidėjo šį pirmadienį, birželio 26 dieną. Piligrimų grupė keliaus penkias dienas, nueis 125 kilometrus, Budslavą pasieks birželio 30-ąją. Vitebsko vyskupija praneša apie septynis piligriminius maršrutus, kuriais piligrimų grupės, pajudėjusios iš skirtingų vietų, birželio 30 susitiks Budslave. Iš tolimesnių taškų piligrimai pajudėjo jau prieš keletą dienų, birželio 23 ar 24 dienomis. Kai kas į piligriminę kelionę leisis dviračiais: šių grupių išvykimas numatytas birželio 27–28 dienomis. Iš Pinsko vyskupijos teritorijoje esančio Baranovičių miesto piligrimų grupė į kelionę leidosi jau birželio 22 dieną – iš viso piligriminė kelionė truks 9 dienas. Tiek pat dienų eis ir Gardino vyskupijos piligrimai, pradėję savo žygį Lydoje.
Pasak Baltarusijos vyskupų konferencijos pateiktos informacijos, birželio 30 dienos pavakare bus aukojamos pirmosios Mišios, o vidurnaktį, po procesijos su žvakėmis, dar vienerios. Liepos 1-ąją bus aukojamos rytinės Mišios, o po jų – pagrindinės, joms, kaip ir dar vienai procesijai, vadovaus popiežiaus pasiuntinys arkivyskupas C. Gugerotti. Abejomis iškilmės dienomis vyks nuolatinė Eucharistijos adoracija, bus kalbamas rožinis, lankomas Dievo Motinos paveikslas. Giedos lotynų apeigų ir graikų apeigų katalikų chorai.
Taip pat galima pažymėti, kad Budslavo miestelio istorija yra susijusi su tuometine Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir jos istoriniais vardais, kaip kad Aleksandras Jogailaitis ar Jonas Pacas. O Budslavo bažnyčios istorija neatsiejama nuo Vilniaus bernardinų istorijos. Pirmąją medinę koplytėlę XVI amžiaus pirmoje pusėje čia pastatė būtent Vilniaus broliai bernardinai, jiems toje vietoje priklausė miškas.Jie pasistatė pirmuosius medinius namelius, nuo kurių ir kilo slaviškas pirminis vietos pavadinimas („Būda“ – medinis namas). 1591 metais pašventinta medinė bažnyčia. 1643 metais pašventinta pirmoji mūrinė bažnyčia, o 1783 metais – dabartinė barokinė bazilika, dedikuota Švč. Mergelės Marijos Ėmimui į dangų. Atitinkamai pasikeitė ir vietovardis – prie Būdos buvo pridėtas žodis „slava“ („šlovė“). XIX amžiaus viduryje, kaip ir daug kur kitur tuo pačiu laikotarpiu, šventovės gyvenimas patyrė nuosmukį dėl carinės Rusijos politikos. Uždarytas bernardinų vienuolynas, o numalšinus 1863 metų sukilimą šventovė perduota Rusijos kariuomenei. Po to atėjo ilgas sovietų represijų laikotarpis. Budslavo šventovės gyvenimas atgijo 1990 metais, žlugus Sovietų Sąjungai, 1992 metais surengta pirmoji piligriminė kelionė.
Pasak tradicijos, Dievo Motinos paveikslas priklausė Minsko vaivadai Jonui Pacui, pats jis jį buvo gavęs iš popiežiaus Klemenso VIII po to, kai iš kalvinizmo perėjo į katalikybę. Jam 1610 metais mirus, paveikslu rūpinosi jo dvaro kunigas Izaokas Solokajus. 1613 metais šis kunigas paveikslą dovanojo jau anksčiau pažinotiems Budslavo bernardinams, taip pat jų pačių prašymu. Lietuvė meno istorikė Rūta Janonienė šią tradiciją vertina kaip patikimą, sudėjus įvairias aplinkybes: J. Pacas po perėjimo į katalikybę iš tiesų lankėsi Romoje, ko gera, per 1600 metų jubiliejų, susitiko su Klemensu VIII, paveikslo stilistika atitinka to laikotarpio tapybą Romoje. Yra ir kitų patvirtinimų.
Budslavo Marijos atvaizdas yra hodegetrijos tipo – ji vaizduoja Mariją kaip Kelio rodytoją, panašiai kaip Šiluvos „Marija Snieginė“ ir abiejų jų pirmavaizdis Salus populi romani paveikslas, esantis Didžiojoje Marijos bazilikoje Romoje. Istorija tęsėsi toliau – Budslavo Marijos atvaizdas pats tapo modeliu kitiems: šio paveikslo kopijos yra Liškiavos dominikonų bažnyčioje, Nemenčinėje, Vilniaus bernardinų bažnyčioje buvo įrengtas Budslavo Dievo Motinos altorius. Kitos kopijos atsidūrė Latvijos, Lenkijos, pačios Baltarusijos bažnyčiose. (RK / Vatican News)
