Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis

Jėzus su mokiniais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuosi“. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“ Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. (Mt 26, 36–45)

SKAUSME GYVENANTI MEILĖ

Tiesiog mylėti… Mylėti, atrodytų, labiausiai nepalankioje meilei būsenoje – skausmo vienatvėje… Mylėti, kai aplinkui nėra meilės, kuri galėtų maitinti tavąją, o vien tik neapykanta ir smurtas…

Iš kur Jėzus sėmėsi tos meilės, kurią sugebėjo išreikšti savo kančioje? Jį vedė žinojimas, kad didžiulė tragedija, su kuria Jis susidūrė, nebuvo svetima Tėvo valiai, o veikiau ją išmintingai sutvarkė Tas, kuris norėjo tokiu būdu susigrąžinti sau prarastus vaikus. Todėl Jėzus priima Tėvo planą ir vykdo jį. Lygiai taip ir mes, mylėdami ir kentėdami iš meilės, savo skausmu leidžiame Dievui pasinaudoti mumis, kad paliestų kurio nors iš savo vaikų širdį. Taip kančia tampa meilės dovana kažkam kitam.

Tačiau kodėl Dievas leidžia, kad ši auka būtų atlikta, artimiesiems visiškai apleidus Jėzų, o ypač suvokiant paties Tėvo nutolimą? Evangelija kalba, kad Kristus Getsemanėje „pradėjo liūdėti ir sielvartauti“, bet vis dėlto Tėvas neatsakė į Sūnaus prašymą atitraukti sielvarto taurę, nepagailėjo Jam kryžiaus, tik padėjo jį priimti. Dievo tyla yra ne kas kita, kaip kitoks kalbėjimo būdas. Kaip tik tokio tikrumo palaikomas Kristus tęsia savo kelią, kuriame Jo kūnas tampa daiktu kitų rankose.

Jėzus nesigina, bet sutinka, kad Jo kūnas priklausytų nuo malonės tų, kurie dar nesuprato, jog iš tikrųjų Viešpats yra didžiausios meilės pasireiškimo vieta. Pirmiausia yra Judo bučinys, meilės gestas, kurį išdavikas pripildė mirties nuodų. Tuoj po to jie „pripuolę nutvėrė jį ir suėmė“, tarsi norėdami suvaldyti tą meilės jėgą, iš kurios kilo galia, per trejus metus išgydžiusi tiek daug žmonių. Aplink Jėzų taip pat sukasi žodžių sūkurys, melagingi liudijimai, maitinantys religinių vadovų kaltinimus, ir skundai prieš Pilotą, išduodantys troškimą pralieti nekalto žmogaus kraują. Tuo pat metu, mėtantis tarp religinės ir politinės valdžios, apogėjų pasiekia Petro išdavystė. Iš Mokytojo atimama net mokinio parama: molis maištauja prieš puodžių. Nėra nieko žmogiško, kas palaikytų Jėzų, ir tai būtų atbaidę kiekvieną, bet ne Jį…

Visiems mums, net jei esame pasiryžę aukotis, norisi, kad bent kas nors pripažintų mūsų skausmą. Kristui nebuvo suteikta nė tokia galimybė: Jam teko semtis stiprybės tik savyje ir ten ieškoti Tėvo veido. Jėzus tegalėjo apie tą Veidą svajoti būtent tuo metu, kai Jo paties veidas buvo daužomas, taip įprasmindamas Dievo veido ilgesį, kuris tampa kiekvieno iškankinto žmogaus orumo atstatymo principu.

Galiausiai laukė didžiausia pagunda: nužengti nuo kryžiaus ir išsigelbėti. Išsigelbėjimas buvo ranka pasiekiamas, tačiau Kristus sugebėjo atsisakyti lengvo sprendimo, nes tik atkakli ir neginkluota meilė įtikina bei atveria labiausiai nuo dovanos logikos nutolusias širdis. Jėzus parodė, kad į smurtą galima reaguoti kitaip, būtent auka ir atleidimu. Tai didžiausia galia, palaikoma vilties, jog Tėvas yra ištikimas ir visuomet suteikia tai, ką pažada.

Eucharistijos įsteigimas, išreiškiantis Jėzaus mirtį, ne tik kalba apie Kristaus sąmoningą kančios priėmimą, bet drauge tampa vienybės principu, aplink kurį susibūrusi Dievo tauta gali įveikti Mokytojo mirties papiktinimą ir priimti naują prisikėlusiųjų gyvenimą.

Kryžiaus akivaizdoje bendruomenė žlunga ir miršta, bet Prisikėlusiojo bendruomenė gimsta ir atsiduria priešais tą laužomą duoną. Moteris iš Betanijos, Simonas iš Kirėnės, šimtininkas ir Juozapas iš Arimatėjos yra naujos tikėjimo bendruomenės, gimusios per Velykas, ženklas. Galbūt ten esame ir mes…

Mons. Adolfas Grušas