Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (balandžio 30 d.)
Edvardas Rynkevič kilęs iš Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijos, kur priėmė Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą iš vyskupo Juozo Tunaičio rankų. Šv. Rapolo parapijoje Edvardas patarnavo per šv. Mišias, Šv. Baltramiejaus bažnyčioje – dirbo zakristijonu, o Paberžės Švč. Jėzaus Širdies parapijoje – vargonininku. Šventinamasis baigė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją, o pastaruosius septynis mėnesius atliko diakono tarnystę Arkikatedros parapijoje. Šventimais kunigams suteikiamas sakramentas, kuris, kaip primenama Vilniaus arkivyskupijos informaciniame pranešime, „Šventosios Dvasios patepimu įspaudžia ypatingą žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti paties Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu“. Naujai pašventintas kunigas pirmąsias šv. Mišias aukojo Gerojo Ganytojo sekmadienį Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijoje.
Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko net keli susitikimai su Lietuvoje viešinčiu generaliniu cistersų ordino abatu Mauro Giuseppe Lepori O. Cist. Ketvirtadienį lankydamasis Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje garbus svečias dalijosi sava dvasinio gyvenimo patirtimi apie krikščioniškąją tylą.
Kalbėtojas priminė, kad seminarijoje yra bendras tylos laikas, nes yra bendras visus vienijantis kunigiškas pašaukimas. Mums nereikia tylos, bet reikia Kristaus, kurį girdime tyloje. Viešpats kvietė apaštalus tapti žmonių žvejais, nesistengiančiais būti tobulais iš savęs. Meldžiantis prašymo ir šlovinimo maldomis, kuriančiomis santykius, krikščioniškoji tyla yra sąlyga girdėti į širdį kalbantįjį bei sekti paskui kviečiančio pašaukimų šaltinio – Kristaus – balsą. Krikščioniškoji tylos samprata kyla iš santykio būti su šaukiančiuoju.
Penktadienį Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčioje įvyko šiomis dienomis lietuvių kalba pasirodžiusios Mauro Giuseppe Lepori knygos „Simonas, pavadintas Petru“ pristatymas. Joje autorius atskleidžia Petro artėjimo prie Jėzaus kelią, kuris išsiskiria psichologine gelme ir kelia didžiausius žmogaus būties klausimus. Knygą išleido leidykla „Magnificat leidiniai“.
O šeštadienį Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) vienuolyne vykusiame Pašvęstojo gyvenimo simpoziume cistersų abatas kalbėjo apie pašvęstąjį gyvenimą tarp šiandienos iššūkių. Kasmet vykstantį simpoziumą rengė Lietuvos vyrų ir moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos.
Balandžio 26 d. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ išplatino pranešimą spaudai, kuriame apžvelgiami karitiečių atlikti darbai pagal neseniai paviešintą 2022 m. metinės veiklos ataskaitą.
Pranešime primenama, kad Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ bendruomenė vienija 155 darbuotojus ir daugiau nei 1700 savanorių. Tai plačiausias socialinės pagalbos tinklas Vilniaus regione, telkiantis geros valios žmones socialinei pagalbai, kovojantis su skurdu, ginantis žmogaus teises ir besirūpinantis kiekvieno pagalbos prašančiojo orumu.
2022 m. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ pagalbą suteikė daugiau nei 26 tūkstančiams žmonių. Tai yra 9 tūkst. asmenų daugiau nei pernai. Pasak organizacijos atstovų, visuomenės brandą iliustruoja piliečių susitelkimas padėti kitam krizių akivaizdoje – kasmet pagalbos mastas organizacijoje auga.
Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ veiklos ataskaitoje supažindinama su veikla, kuriai 2022 m. skirta daugiau kaip 2 mln. eurų. Surinkta parama leido pasirūpinti karo pabėgėliais iš Ukrainos, prieglobsčio prašančiaisiais iš kitų šalių, taip pat Lietuvos šeimomis, vaikais, jaunuoliais ir vyresnio amžiaus žmonėmis, vienišais ir patiriančiais skurdą, kenčiančiais nuo smurto, priklausomybių, išgyvenančiais nepriteklių ir atskirtį.
Balandžio 30-oji yra Pasaulinė gyvybės diena. Lietuvos šeimos centras šia proga dalijasi LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininko vyskupo Arūno Poniškaičio bei Santaros klinikų kapeliono Gabrieliaus Satkausko mintimis apie dėkingumą. Vyskupas Arūnas Gyvybės dienos proga linki, „kad mūsų gyvenimo kelionėje būtų laiko ir vietos įsiklausyti į Dievą, įsiklausyti vieniems į kitus ir susitikti, nes susitikimuose, pokalbiuose atsiveria mūsų akys ir pamatome gyvenimo kryptį.“ O kunigas Gabrielius Satkauskas, ligoninėje kasdien susiduriantis su mirtimi, ragina dėkoti. „Aš populiarinu dėkingumo rožinį. Parodau žmogui, už ką dėkoti, – pajusti dėkingumą artimiesiems, kolegoms, Kūrėjui… Tai ne dirbtinis pozityvumo ieškojimas, bet sveikas realizmas: matau visus sunkumus, bet pamatau, ir kas gero, kad būčiau pilnaverčiu krikščioniu, piliečiu, šeimos nariu,“ – kalbėjo Santaros klinikų kapelionas Gabrielius Satkauskas.
Giedrius Tamaševičius
