Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (balandžio 23 d.)
Šį sekmadienį ganytojo tarnystės sukaktis paminėta padėkos Mišiomis Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Šia proga dienraštyje „Bernardinai.lt“ skelbiamas išsamus Saulenos Žiugždaitės pokalbis su arkivyskupu, kuriame aptariamos svarbiausios arkivyskupijos veiklos sritys, sinodinio kelio horizontai, rūpestis kunigais, auganti Vilniaus kaip Gailestingumo miesto reikšmė ir ryškiausios asmeninės patirtys. Atsakydamas į klausimą, ką jam reiškia būti vyskupu, Gintaras Grušas sakė: „Kai aš pats kadaise svarsčiau apie savo pašaukimą, bandžiau nuspręsti, ar noriu būti kunigas, retsykiais užsirašinėdavau, ką noriu veikti gyvenime, kas mane traukia, kur jaučiuosi esąs pašauktas. Jaučiau potraukį aiškinti žmonėms Dievo žodį, bet kartu ir norą administruoti, traukė viešas kalbėjimas, lyderystė, vadyba, teisė, psichologija… Kartą pažiūrėjau į tuos užrašus ir supratau, kad visi šie dalykai yra kunigo gyvenimo dalis. Kai žengi kitą žingsnį – tampi vyskupu, supranti, kad visi šie gyvenimo aspektai tik dar labiau prasiplečia, tarsi laipsniais pakeliami. Teoriškai visi žinome, kad vyskupystė yra diakono, kunigo tarnystės vainikavimas, išsiskleidimas – kai tenka patirti asmeniškai, ką reiškia būti pašauktu kunigu ir kokie nauji horizontai atsiveria, pripildo gyvenimą džiaugsmo. Nepaisydamas visų sunkumų, nuovargio jauti, kad Dievas tave veda, – nors ir nežinai, kur tas kelias baigsis. Manau, kad kiekvieno krikščionio kelias yra panašus,“ – kalbėjo arkivyskupas Gintaras Grušas.
Balandžio 22-ąją Kauno arkikatedroje bazilikoje vyskupu konsekruotas kunigas Saulius Bužauskas. Irena Petraitienė dienraštyje „Bernardinai.lt“ paskelbė šiai progai skirtą straipsnį „Kada surandamas bilietas į Dangų? Impresija pašaukimo tema“. Apžvelgdama svarbiausius naujojo vyskupo pašaukimo kelio etapus skaitytojus ji kviečia stabtelėti prie vieno paties Sauliaus Bužausko teksto, prieš keletą metų paskelbto žurnale „Kelionė“. Čia būsimasis vyskupas atsiskleidžia kaip įžvalgus dvasios vadovas. Jis dalijasi mintimis apie pagrindinius žingsnius, kuriuos reikia žengti siekiant brandaus santykio su pačiu savimi ir atvirumo Dievui. Pagrindinis principas šiame kelyje – ne teisti save, bet žvelgti į savąjį gyvenimą paties Dievo žvilgsniu, dėkoti už gyvenimą, pripažinti savo klaidas, trokšti keistis ir augti, nuoširdžiai dovanoti save kitiems. Jis teigia: „Per maldą tegul visos žmogaus patirtys būna parodytos, tiksliau tariant, pavestos Tam, kuris gali visa išvesti į gera. Dovanodamas net pačias juodžiausias savo patirtis Dievui – jas paleidžiu. Kartu nesureikšminu ir nenuneigiu savęs, išreiškiu troškimą klausytis ir bendradarbiauti. Bendrystės su Dievu patirtis visada bus susijusi ir su kitais žmonėmis. Todėl reikės mums duotus talentus, išsiugdytus gebėjimus ne pasilaikyti vien sau, bet – skirti kitiems. Nesitikint didžio atlygio, bet iš draugiško rūpesčio, solidarumo, noro puoselėti ryšius. Nes tik taip žmogus labiau gali būti savimi.“
„Į Romą grįžo su misija“ – straipsnis tokiu pavadinimu pasirodė naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje. Tai išsamus žurnalistės Laimos Žemulienės pokalbis su Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaite-Mažyliene. Pašnekovė pasakoja, kur įsikūrusi ir kaip atrodo Lietuvos ambasada, praskleidžia uždangą į Vatikane akredituotų diplomatų darbą. Skaitytojai sužino, kad ambasadoriaus darbas nėra nuo 8 val. ryto iki 17 val. sėdėti ambasadoje, nes pagrindinė veikla – tai susitikimai su Šventojo Sosto pareigūnais ir kitais diplomatais, reprezentaciniai renginiai, dalyvavimas svarbiose liturginėse apeigose. Ambasadorė aptaria ir tai, kaip pasikeitė Romos miestas nuo jos studijų laikų popiežiškajame Grigaliaus universitete, pamini svarbiausius profesinės veiklos etapus, ypač darbą Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje, dėstymą aukštosiose mokyklose ir tai, kaip sekasi dabartines pareigas derinti su menininkės pašaukimu. Bene daugiausiai dėmesio interviu skiriama gyvenimo Romoje kasdienybei. „Nors Romoje esu jau pusmetį, dar nepatyriau romietiško gyvenimo atsipalaidavus, ilgų vakarų savo malonumui, pasivaikščiojimų, nes esu susikoncentravusi į darbą. Tada buvo studijų metai, jaunystė, dabar – suaugusio žmogaus gyvenimas. Atidavimas to, ką išmokau per studijas,“ – sako ambasadorė, pridurdama, kad net ir vadinamieji darbiniai pietūs su kolegomis ambasadoriais prie Šventojo Sosto yra rimtas dalykas. „Daug apie valgį net negali galvoti, nes dažniausiai būna pakviestas koks nors svarbus žmogus, kuris daug žino ir kalba. Tai visi šalia lėkščių būna pasidėję bloknotus ir konspektuoja, ką tas žmogus pasakoja. Atmosfera būna draugiška, gali klausti, kas tau neaišku. Maistas – trečioje vietoje. Bet būna skanūs patiekalai šalia bloknotėlio,“ – interviu žurnalui „Stilius“ pasakojo ambasadorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
Giedrius Tamaševičius
