Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (balandžio 16 d.)
Pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ aptaria galingą ir amžiną Kristaus prisikėlimo ir Velykų šventės sąsają su... maistu. Straipsnio autorius primena, kad per Velykas pati linksmiausia, maloniausia žmonėms pamaldų dalis būna maisto, velykinių patiekalų pašventinimas. Juk ir evangelijose net kelis sykius kartojama, kad prisikėlęs Viešpats, išėjęs iš kapo, pats prašė užkąsti, asmeniškai parengė pusryčius savo mokiniams. „Buvo pasiilgęs duonos skonio? O gal dėl to, kad parodytų esąs tas pats šios žemės gyventojas,“ – svarsto Julius Sasnauskas ir apibendrina: – „Maistas“ yra gera Kristaus prisikėlimo įvykio iškaba. Geriau atitinkanti Evangelijos tekstus ir mūsų prigimtį nei tuščiažodžiavimai apie dvasinius prisikėlimus iš nuodėmių. O jeigu dar valgydami patys pavalgydiname ir savo artimą, jeigu viskas nebūtinai aukščiausios rūšies ir nebūtinai liejasi per kraštus, jeigu moki pasveikinti Išganytoją gaudžiant varpams, tai ir yra mums įmanomas ir mus laiminantis Velykų scenarijus.“
Filosofas Povilas Aleksandravičius naujienų portale lrt.lt skelbiamame straipsnyje „Velykos ir savižudybė“ kalba apie prisikėlimo viltį šiais masinių mirčių laikais, apie šiuolaikinio žmogaus išgyvenamą tamsiąją sielos naktį, psichologinę beprasmybės krizę kaip galimybę užčiuopti naują gyvenimo principą pranokstantį biologinius instinktus. Povilas Aleksandravičius rašo:
„Ant kryžiaus Jėzus šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46). Bet Dievas, Tėvas, jį taip vedė į Prisikėlimą, naujos formos gyvenimą. Dievo Sūnus turėjo tai pereiti, nes buvo įkūnytas į žmoniją. Šis procesas gali įvykti bet kuriame žmoguje. Galbūt ir žmonijoje, žvelgiant iš krikščioniškosios Įsikūnijimo teologijos perspektyvos. Bet net ir nekrikščionių dvasiniai mąstytojai kalba apie tai, kad šiandien žmonijos sąmonė yra tarsi perkeičiama. Kad blogio iškrova, kurią šiuo metu išgyvename karų ar klimato problemų formomis, yra tamsiausia nakties fazė, ištinkanti prieš aušrą. Krikščionybė teigia, kad žmonijos sąmonės transformacija tikrai įvyks eschatologiniame lygmenyje, t. y. pasibaigus istorijai, žmonijai peržengus visuotinės mirties slenkstį. Bet krikščionybei neprieštarauja įžvalga, kad žmonijos sąmonės transformacija gali įvykti ir istoriškai, šioje žemėje.“
Balandžio 15 dieną Popiežiškojoje Švč. Mergelės Marijos bazilikoje Romoje Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas arkivyskupu konsekravo Šventojo Sosto diplomatą Rolandą Makricką. Šia proga žurnalas „Kelionė“ savo svetainėje priminė prieš metus redaktorės Faustinos Elenos Andrulytės parengtą pokalbį. Jame apžvelgti ne tik pagrindiniai šio dvasininko gyvenimo ir tarnystės etapai, bet aptariama ir Visuotinės Bažnyčios patirtis, jos poreikis nuolat atsinaujinti.
„Dirbdamas Vatikane Bažnyčią matau kaip mozaiką, Bažnyčia nėra vienos spalvos košė, kurią verda keletas žmonių, – teigia Rolandas Makrickas, – ji susideda iš labai autentiškų vietinių bažnyčių, o kiekviena jų turi savo iššūkius, problemas ir teigiamus dalykus. Svarbu bendras vardiklis – tikėjimas ir Bažnyčios supratimas.
Bažnyčia nėra tik institucija su nejudamomis tradicijomis, inertišku gyvenimu, manant, kad taip buvo ir kitaip negali būti. Popiežius Pranciškus labai dažnai tai akcentuoja, skatindamas nebijoti ieškoti naujų formų.
Administraciniame darbe mane labai žavi supratimas, kad viską reikia šlifuoti. Principas vienas, bet paskui įvairių kontinentų Bažnyčiai reikia atrasti savo būdą spręsti problemas, liečiančias teologinius ir ekonominius klausimus.
Popiežius Pranciškus nebijo skatinti tokio šlifavimo ir primena, kad tai nėra blogai. Net krizės nėra blogai. Kol Vatikano administracija nebuvo pasikeitusi, esam turėję nemažai finansinių krizių ir skandalų, bet pamatėme, kad būtent krizės duoda galimybę kurti kažką naujo ir drąsiai keisti tai, kas anksčiau neveikė, pagal šio laiko reikalavimus. Žinoma, svarbu tai daryti labai atsargiai, nes Bažnyčia nėra įstaiga, ir kas tinka įstaigai, nebūtinai tinka bažnytinei institucijai,“ – žurnalui „Kelionė“ apibendrino monsinjoras Rolandas Makrickas.
Vatikano radijui Giedrius Tamaševičius iš Vilniaus
