Lietuvos vyskupų velykiniai sveikinimai

Kai patiriame tamsą, kyla abejonių, ar išvis šviesa dar įmanoma. Tamsa – tai Kristaus mirtis ant Kryžiaus, tamsa – tai kapo duobė. Tamsa – tai pasaulis, toliau skęstantis savo nuodėmėse. Tamsa – besitęsiantis karas ir žūstantys Ukrainos žmonės. Turbūt daugeliui norisi klausti – ar dar ilgai tęsis ši tamsa? Bet Kristus prisikėlė – šviesa nugalėjo tamsą. Jo prisikėlimas neleis mums paskęsti tamsoje. Jis atneša šviesą ir viltį. Būkime šviesos vaikai, rinkimės šviesą ir atspindėkime ją kitiems, – ragina Vilniaus arkivyskupas.

Velyknakčio homilijoje arkivyskupas Gintaras Grušas apžvelgė Dievo išrinktajai tautai  istorijoje nubrėžtą kelią, kuriuo einame ir mes, šių dienų krikščionys. Šis kelias veda į Gyvenimą, jį rodo mums duotas Dievo žodis ir sakramentai, Bažnyčios bendruomenė. Atnaujindami savo krikšto pažadus išpažįstame, kokiu keliu pasirenkame eiti. Pasirenkame eiti Jo nurodytais keliais, ne savo sugalvotais. Semkimės iš tų gausių malonės šaltinių, kurie mums teikiami visą Velykų ir Gailestingumo savaitę, – sakė Vilniaus arkivyskupas.

Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Velykų ryto homilijoje Dievo žodžio nuorodomis ragino visus būti Prisikėlimo žmonėmis: Velykų žinią priėmęs žmogus turi gyventi liudydamas viltį, dovanodamas ramybę ir Kristaus prisikėlimo liudijimą. Ganytojas kvietė apsispręsti „ žvelgti su viltimi į šį pasaulį ir nuolat pastebėti, kokių dovanų mes iš Dievo esame gavę, o ne tik pabrėžti, ko neturime. Padovanokime savo įkvėpimą, viltį ir entuziazmą savo Bažnyčiai ir mūsų Lietuvai! Neįsikniaubkime tik į savo reikalus, bet matykime aplink save kitus žmones, jų reikmes, o ypač vargšus, kuriems reikia padėti. Taip pastebėsime ir patį Kristų, veikiantį mūsų tarpe“, – kvietė Kauno arkivyskupas. 

Kardinolas Sigitas Tamkevičius vaizdo sveikinime pabrėžia, kad jog Jėzaus prisikėlimas buvo jėga, auginusi Bažnyčią per daugybės krikščionių kankinystę. Ganytojas kviečia kiekvieną pažvelgti į savo santykį su prisikėlusiu Jėzumi ir pažymi būtiną sąlygą: dangiškojo Tėvo nurodymu klausyti Mylimojo Sūnaus. Paklusdami Viešpaties balsui būsime Prisikėlusio Jėzaus draugai, linki kardinolas. 

Paskirtasis vyskupas kun. Saulius Bužauskas vaizdo žinioje patikina: kai palaikome bendrystę su Kristumi, kai klausomės Dievo žodžio ir juo gyvename, kai švenčiame Jo paliktus sakramentus, atleidžiame ir priimame atleidimą,– ragaujame Prisikėlimo įvykio jau dabar, savo kasdienybėje.

Arkivyskupas Lionginas Virbalas Velykų sveikinimu kreipiasi į pasaulio lietuvius ir visus geros valios žmones: „Džiugiai giedame „Aleliuja“ ir skelbiame, kad Kristus prisikėlė. Ši šventė žadina mumyse naują viltį, liudija apie gyvenimą, kuris nesibaigia mirtimi ir kapu. Ganytojas taip pat pastebi, kad pasaulyje yra daug mirties ženklų, o karas – vienas iš pačių baisiausių. Jis įvardina daugeliui rūpimą klausimą: kodėl taip vyksta, kodėl Dievas nesustabdo žmonių kančios. Nors atsakymo neturime, žinome, kad Jėzus taip pat kentėjo nekaltas. <...> „Velykos dar kartą primena, kad Dievas yra su mumis, kad Jėzaus kančia ir mirtis atskleidžia Jo meilę. Prisikėlęs Jėzus yra su mumis ir dėl gerumo tų, kurie rūpinasi kitais, dėl švelnumo tų, kurie įveikia prievartą, dėl meilės visų, kurie nenusivilia. Tokiais prisikėlimo ženklais ir mes esame kviečiami būti, – ragina arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ.

Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius Velykiniame laiške pažymi, kad susitikimas su prisikėlusiu Kristumi vyksta labai įvairiai, tai galima apibendrinti trimis būdais: Marija Magdalietė atpažino Prisikėlusįjį iš balso, apaštalas Tomas – iš žaizdų, o Emauso mokiniai – iš duonos laužymo. Žodžio skelbimo tarnystės centre yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo įvykis. Anot popiežiaus Pranciškaus, „Dievo žodis mumyse nueina kelią. Jo klausomės ausimis ir jis pereina į širdį; jis nelieka ausyse, bet turi pasiekti širdį; o iš širdies pereina į rankas, į gerus darbus. Tai yra Dievo žodžio nueinamas kelias: per ausis į širdį ir į rankas“. Dievo žodžio klausytojai ir vykdytojai yra patikimi Kristaus Prisikėlimo liudytojai. Antrasis būdas yra atpažinti Jėzų iš žaizdų: net ir po prisikėlimo žaizdos patvirtino jo asmens tapatybę. Neatpažinsime prisikėlusio Kristaus, jei vengsime prisiliesti prie visuomenės ar Bažnyčios žaizdų, nes pats Viešpats save sutapatino su ligoniais, vargšais, pabėgėliais ar kitaip nuskriaustais žmonėmis. Jėzus taip pat atpažįstamas laužant duoną, t. y. švenčiant Eucharistiją. Šventosios Mišios yra realus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo sudabartinimas, kuriame Viešpats šventojoje Komunijoje pats save dalija. Iš Eucharistijos liturgijos kyla pritarimo šūksnis – „Kristus mirė, Kristus kėlės. Kristus vėl ateis!“, – rašo Telšių vyskupas.

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila Velykiniame laiške kviečia mintimis nusikelti į Jeruzalę, kur „pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą…“ Ji nešėsi kvepalus kaip savo pagarbos ženklą Jėzui, dievišku gailestingumu nuplovusiam jos nuodėmes. Drauge ji išgyvena ir žmogišką gailestingumą kankintam ir nužudytam Jėzui. Pasak ganytojo, daug panašaus gailestingumo ir solidarumo per pastaruosius metus susitelkė ir mūsų širdyse, kai vis matome žiauriai ir negailestingai griaunamus Ukrainos žmonių gyvenimus, jų šalį. Kaip ir Marija Magdalietė anuomet, daugelis mūsų siekiame mums prieinamais būdais išreikšti solidarumą ir teikti pagalbą vargstantiems ir kenčiantiems Ukrainos žmonėms dėl juos ištikusio karo žiaurumo. Pasak vyskupo, tai gyvai liudija apie mūsų krikščioniškus vertybinius pamatus. Krikščioniškos šaknys mumyse karta po kartos brandina supratimą apie Dievo meilę ir jo gailestingumą, mūsų atpirkimą.

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis kviečia džiaugtis Prisikėlusio Kristaus atnešta dovana – galimybe patirti Viešpaties artumą per nuodėmių atleidimą. Velykų sveikinime jis be kita ko pastebi: „Kartais atrodo, kad žmonės ateidami į bažnyčią daro Dievui paslaugą, tarsi malonės reiktų Jam, o ne žmogui. Juk šventoji Mišių auka yra gyvybe trykštantis šaltinis, iš kurio reikia dažnai gerti, kad įvyktų vidinis tikinčiojo žmogaus perkeitimas“.

 Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM velykiniame laiške apmąsto, kaip Kristaus Prisikėlimas suteikia pagrindą kasdieniame gyvenime vykstantiems simboliniams prisikėlimams, sugrįžimams, pergalėms prieš blogį. Jis baigia laišką raginimu „drąsiai lūpomis išpažinti, kad Jėzus prisikėlė ir dėka Jo mes esame pašaukti įžengti į tikrovę , kuri nepraeis“.

Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas sveikinimo žodyje Velykų proga kviečia dėkoti Dievui ypač už tikėjimo dovaną: nuo tikėjimo priklauso mūsų amžinasis likimas! Jėzus Prisikėlimu atskleidė žmogaus gyvenimo tikslą – esame sukurti amžinybei. Pasak ganytojo, gyvenant neramiais laikais, kai technologijų pažanga gali vesti žmoniją net į susinaikinimą, tikėjimas į Dievą tampa dar svarbesnis. „Šiandien žmonijai labiausiai reikia Jėzaus, nes jis atėjo, „kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10), – rašo vyskupas.