Ukrainietės vienuolės karo sūkuryje renkasi gyvenimą
Sesuo Teodora Šulak, seserų redemptorisčių generalinė vyresnioji, dalijasi išgyvenimais ir vidinėmis kovomis karo akistatoje, kuris jau metus drasko jos šalį. „Viešpatie, pakvietei mus būti gyva viltimi daugybei žmonių, o mes pačios uždengtos mirties ir baimės šešėliu, nepalik manęs vienos“, – tokia s. Teodoros malda.
Kiekvieno asmens dvasinis pasaulis labai jautrus. Žinoma, kare tiek daug skirtingų vidinių patirčių, emocijų, prieštaraujančių jausmų, kad kartais, ypač karo pradžioje, sunku ir melstis, prisipažįsta ukrainietė sesuo Teodora Šulak, kuri pernai metų spalį buvo išrinkta Švč. Atpirkėjo seserų misionierių generaline vyresniąja. Ši moterų kongregacija Ukrainoje veikia nuo 1998 m., čia yra 5 bendruomenės, kurioms priklauso 26 vienuolės. Jos padeda kunigams redemptoristams parapijose, dirba su jaunimu ir vaikais, vykdo katechezę, rengia stovyklas, piligrimystes.
Karas atnešė sunkių išmėginimų šių seserų gyvenimui, visos nesulaukę 50 metų. „Atrodė, kad mus apleido, paliko vienas su mūsų baimėmis, pykčiu ir skausmu. Buvo gąsdinančių akimirkų, kai atrodė, kad neapykanta įsišaknys mūsų širdyse. Kartais išgyvendavau tarsi susidvejinimą: bendruomeninės maldos metu šlovinau Dievą, o grįžusi į celę patirdavau tokius prieštaringus jausmus, kurių nesugebėjau suvaldyti. Vieną dieną suvokiau, kad šis atskyrimas nėra krikščioniškas ir neturi nieko bendra su Dievu: Jėzus prisikėlė su žaizdomis, jis žino, ką reiškia nešiotis tas žaizdas ir jausti skausmą iki mirties. Suvokiau, kad tik jame ir su juo galiu išgyventi šią tragediją“, – sako s. Teodora.
Ši vidinė kelionė padėjo s. Teodorai paaukoti Dievui visus skausmingus jausmus, maldoje kreipiantis su ašaromis į Dievą: „Viešpatie, aš tau priklausau. Tu mus sukūrei gyvenimui, o mus persekioja mirtis. Mus pakvietei tapti gyva viltimi kitiems, o mes pačios užklotos mirties ir baimės šešėliu“, – meldėsi vienuolė. Šie vidiniai išgyvenimai išmokė misionierę likti tyloje po maldos ir suteikti laiko Dievui atsiliepti į jos prašymą – „lauksiu, kiek reikės, tačiau nepalik manęs vienos visame tame, ką išgyvenu“, – prisimena misionierė.
Karas reikalauja nuolatinio įsiklausymo, susitelkimo ne tik vidiniam gyvenimui, tačiau ir sielovadiniam. S.Teodora, nuo 2013 iki 2022 m. buvusi Ukrainos seserų redemptorisčių provincijole, pasakoja, kad po rusų invazijos vienuolės permąstė savo veiklą, kaip geriau tarnauti Bažnyčiai ir žmonėms. Dar kovą dešimt vokiškai ar angliškai kalbančių seserų išvyko į užsienį (Vokietiją, Austriją, Airiją) padėti katalikiškoms organizacijoms, kurios suteikė prieglobstį ukrainiečių pabėgėliams. Vėliau pusmetį padėjo tautiečiams pildyti dokumentus, lankė ligonius, sužeistuosius ligoninėse, padėjo pabėgėlių vaikams vietinėse mokyklose.
Kita tarnystės dalis – psichologinė pagalba karo aukoms. Nemažai seserų, turėjusių psichologinę ir psichoterapinę specializaciją, nutarė baigti tolesnius specifinius kursus, kad galėtų padėti žmonėms įveikti gedulą ir traumas. „Kai kuriuose mūsų vienuolynuose priėmėme pabėgėlius, tarp jų ir totorių musulmonų šeima. Kol jie glaudėsi pas mus, gimė jų vaikelis. Vėliau jie paskelbė įrašą socialinio tinklo feisbuko paskyroje, kad niekada negalvojo galėsiantys patirti tokį artimą ryšį tarp krikščionių ir musulmonų“, – dalijasi išgyvenimais s. Teodora.
Jau dešimt metų viena misionierių bendruomenė įsikūrusi Černihive, šiaurės Ukrainoje. Pirmaisiais karo mėnesiais seserys neturėjo galimybės tęsti savo misijos, buvo priverstos palikti miestą, kuris buvo apsuptas ir bombarduojamas rusų. Kai grįžo balandį, rado viską sugriauta. Ten nuvyko ir s. Teodora, kuri baigusi psichoterapijos studijas. „Lankėme labiausiai nukentėjusius žmones labiausiai suniokotose zonose. Jie neteko artimųjų, namų, visko. Kalbėdamos, išklausydamos galėjome padėti jiems sumažinti depresiją, panikos priepuolius. Žmonėms tikrai reikia žinoti, kad su jais yra kažkas, kas sugeba atnešti viltį ir tikėjimą, kai jiems sunku“. Misionierė priduria: „Nepaisant to, kad pyktis gali būti natūrali reakcija į neteisingumą ir patirtas kančias, svarbu, kad jis netaptų vyraujančia emocija, kad žmonės sugebėtų pasirinkti gyvenimą net ir mažuose dalykuose.“ Ji papasakoja apie Černihive sutiktą moterį, kuri pasodino gražiausią daržą aplink savo namą, visiškai sugriautą per bombardavimus. Vienuolėms moteris sakė, kad ji susitelkia ties mažais dalykais gyvenime. „Pažvelkite į šį mažą augalėlį, ką tik išdygusį iš žemės: augs ir gyvens“, – sakė moteris. Šis susitikimas seseriai Teodorai tapo liudijimu, ką reiškia pasirinkti gyvenimą.
(DŽ/Vatican News)
