Kun. D. Graževič: paprastumas ir buvimas savimi dažniausiai uždega
Kun. Darius Graževič gimė ir augo šeimoje, kur tik močiutė stengėsi perduoti tikėjimą. Įstojęs į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją iš naujo atrado Dievą, tikėjimo pagrindus, įsitraukė į jaunimo veiklą. Pradėjo savanoriauti Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre, dirbti su vaikais bei jaunimu. Tai jį paskatino ieškoti atsakymo – ko nori jaunas žmogus. Kiekvieną kartą, būdamas su jaunuoliais, domisi ir klausia – kas jiems yra svarbu? Todėl ir šį kartą su kun. Dariumi pasikalbėjome apie Vilniaus arkikatedros jaunimą.
Vilniaus arkikatedroje Jums tenka darbuotis su jaunimu. Ką reiškia palydėti jauną žmogų tikėjimo kelionėje? Ko nori jaunas žmogus ?
Dažnai pats ieškau atsakymų, ko nori jaunas žmogus. Kartais net palyginu jį su lobių ieškotoju – tuo, kuris eina, ieško ir randa. Atranda mažą kruopelytę, nuo to atsispiria ir ieško toliau. O nuo jų paieškų atsispiriu ir aš, ieškodamas, ko jie nori. Galbūt todėl ir sau keliu tikslą – stebėti juos ir išgirsti, ką jie nori pasakyti. Būdamas kartu, neįvedinėju kažkokių taisyklių, bet praktiškai visą laiką sėdžiu, žiūriu į juos ir klausausi. Matyt, jie galvoja, kad esu ramaus būdo, tačiau taip nėra. Tiesiog mano tikslas yra žiūrėti, kaip jie bendrauja, suprasti, kas jiems yra svarbu. Taip galiu pamatyti jų savybes, išgirsti, kokias jie turi nuomones, kaip skiriasi jų charakteriai. Galiu suprasti, ko jiems reikia. Ši kelionė augina ne tik juos, bet ir mane.
Jaunimo, su kuriuo dirbu, norų bei tikslų yra daug, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus. Vieni ieško bendruomenės, buvimo, saviraiškos būdų, kiti ateina ieškodami tikėjimo. Tačiau juos visus sieja tai, kad jie trokšta turėti vietą, kurioje galėtų patirti bendrystę.
Kokio amžiaus jaunimas dažniausiai susirenka? Kokiomis veiklomis užsiimate susitikimų metu?
Mūsų parapijos jaunimo amžius yra gana įvairus. Jauniausiems – apie 15 metų. Juos kviečiame ateiti į jaunimo grupelę po Sutvirtinimo sakramento. Vyriausi – 25–29 metų. Su jaunimu susitinkame ketvirtadieniais, po vakarinių Mišių. Meldžiamės Lectio divina, vėliau aptariame einamuosius klausimus ir užsiimame suplanuota veikla. Kartais tai būna kokio nors svečio pasidalijimas, kartais vietiniai kunigai užsuka pasikalbėti. Veiklas siūlo jaunimas, vėliau bendrai nusprendžiame, ką pasirinkti.
Stengiamės ieškoti bendro tikslo, labiau pažinti Kristų, atrasti savitą maldos būdą. Bendruomeninis tikslas dažniausiai būna pagelbėti vienas kitam, parapijai. Per tai mes atrandame ryšį vienas su kitu. Dėl to stengiuosi matyti žmogų, o ne pulti daryti kažkokius veiksmus. Pasitaiko, kad ne visada prieiname prie bendros minties, bet stengiamės atsižvelgti į kiekvieną, kad neužgožtume, neužgesintume jauno žmogaus troškimo pažinti Kristų. Skubėdami negirdime vienas kito, gesiname kitus ir todėl iš Bažnyčios pasitraukia daug jaunų žmonių.
Kaip būti šalia jauno žmogaus ir neužstoti Kristaus?
O čia labai paprastas dalykas. Toks paprastas, kad net neįmanoma jo įvykdyti. Atrodo, Kristaus užstoti neįmanoma, bet žmogaus prigimtis yra sugadinta ir mes dažnai norime jį užstoti. Tarsi aš būčiau vadovas, o ne Kristus. Neleidžiame jam tam tikra prasme veikti.
Dažnai sau primenu, kad man pačiam reikia būti savimi. Šią mintį nešiojausi visą seminarijos laiką, kai ieškodavau atsakymų, kaip, būdamas toks paprastas, galiu savo paprastumu uždegti? Kaip galiu patraukti kitą žmogų? Savanoriaudamas jaunimo tarpe supratau, kad užtenka paprastų būdo savybių. Svarbiausia, kad mano gyvenime Kristus būtų pirmoje vietoje ir aš jo neužstosiu. Paprastumas ir buvimas savimi uždega dažniausiai.
Kokias savybes reikia turėti, norint palydėti jauną žmogų?
Kiekvieną kartą, kai gaunu kokias nors pareigas, primenu sau, kad turiu kitą žmogų girdėti ir matyti, nes labai paprasta viską sunaikinti ar atstumti žmones. Reikia nebūti tuo Cerberiu, kuris ne palydi žmones, bet kaip tik mėgina juos tempti į sunkumus, verčia juos kažką daryti, tarsi tai būtų tų jaunų žmonių reikalas. Dažnai galime pamatyti tokius atvejus jaunimo lyderiams perdegus ar išsikvėpus. Tuomet Bažnyčia praranda jaunus žmones. Todėl svarbu, kad bent jau savo buvimu neužstotume Kristaus. Kristus turi būti mano gyvenime ir jį turiu rodyti per savo gyvenimo pavyzdį.
Kokį vieną patarimą galėtumėte išskirti norintiems palydėti jauną žmogų?
Klausytis jauno žmogaus. Išgirsti, ko jis nori labiausiai.
Jauno žmogaus dvasinis augimas. Kieno tai yra atsakomybė? Kas yra atsakingas už žmogaus dvasinį augimą? Pats jaunas žmogus? Kunigas? Gal tai bendras darbas?
Tai yra bendras darbas. Kunigo pareiga yra pateikti Bažnyčios mokymą taip, kad jaunas žmogus jį suprastų ir galėtų priimti. Ką toliau jaunas žmogus su tuo darys, yra jo reikalas. Kartais jaunas žmogus to mokymo gali nepriimti. Kunigo pareiga per klausymą padėti žmogui suprasti, ką Bažnyčia nori pasakyti ar pamokyti. Iškilo prisiminimas, susijęs su mūsų parapijos jaunimu. Vienam žmogui buvo sunku išbūti Švč. Sakramento adoracijoje. Šis asmuo man sakė, kad besimelsdamas namuose jaučiasi gerai, bet Švč. Sakramento adoracijos metu tvyranti tyla jį tiesiog žudo. Bandėme kartu ieškoti alternatyvos ir žmogus atrado, kad adoracijoje nebūtina būti visą numatytą laiką. Tas pavyzdys mane uždegė ir toliau ieškoti atsakymų, kaip padėti žmonėms, kurie turi vienokių ar kitokių sunkumų.
O kiek jaunam žmogui yra svarbus kunigo autoritetas?
Dirbdamas mokykloje kapelionu dažnai susimąstau šiuo klausimu. Turime moksleivių nuo 1 iki 12 klasės. Prie pirmoko galiu prieiti kaip paprastas vaikinas Darius ir su juo bendrauti kaip su pirmoku, o prie dvyliktoko galiu prieiti kaip profesorius. Bet tas nepadės nei vienur, nei kitur. Tad mano moto: būti savimi, tai reiškia – prieiti tiek prie pirmoko, tiek prie dvyliktoko šmaikščiai, bendrauti su juo, kreipti į jį dėmesį, padrąsinti ir t. t. Ir čia yra tas Jėzaus stebuklingumas, kuris veikia būtent per kunigo buvimą ir per jo rankas ne tik Mišių metu. Per savo paprastumą, tikrojo aš atpažinimą prieiname prie visokio jaunimo: tiek vaikų, tiek jaunų suaugusių, tiek studentų, tiek paauglių, kurie patiria gyvenimo sunkumų. Per tą paprastumą persimato Jėzaus veikimas.
Kaip yra su autoritetu? Taip, jis yra gana svarbus. Pasitaiko, kai kunigo autoritetas yra visiškai nereikalingas, kad jis nieko nekeičia. Tačiau yra ir labai gražių pavyzdžių, kai kunigas yra ne kažkoks baisus dalykas, bet draugas. Taip, aš esu kunigas, turiu šiek tiek autoriteto, tam tikras galias, bet kartu esu paprastas žmogus, baigiau tas pačias 1–12 klases. Todėl kartu galime išspręsti problemas ir kartu keliauti.
Koks prisiminimas iškyla, kai pagalvojate apie Vilniaus arkikatedros jaunimo bendruomenę?
Katedros jaunimėliui priklauso ne tik pats jaunimėlis, bet ir jaunimo chorelis, patarnautojai ir asmenys, kurie darbuojasi įvairiose parapijos veiklose. Mano ryškiausias prisiminimas, kai iš klebono gavęs paskyrimą dirbti su jaunimu sugebėjau per kelis susitikimus įsilieti į jų bendruomenę. Buvo labai įdomu, kaip tai atsitiko? Iki šiol išlikęs jausmas, kad, kai einu į susitikimą su jaunimu, einu tarsi pirmą kartą. Atidarau duris, o mane pasitinka šūksniu – o, kunigas Darius! Nežinau, ar iš nuostabos, kad ateinu, ar tai toks meilės ženklas, kad ir mane pastebėjo. Šis prisiminimas mane visada veža labiausiai. Kitas prisiminimas – tai jaunimėlio noras padaryti kažką įspūdinga: ar tai būtų Sutvirtinimo sakramentas, ar šv. Kazimiero atlaidai. Prisiminimai visada išlieka.
Dėkoju už pokalbį.
(Aistė Karpytė / Vatican News)
