Kun. A. Šuškevič. Ko reikia žmogui, kad jis suprastų pašaukimą, o supratęs – nebijotų atsiliepti?
Pašaukimas – dažna tema jauno žmogaus gyvenime. Tikriausiai kadaise ir jūs kėlėte klausimą, koks yra Jūsų pašaukimas. Kaip atradote, kad tai yra kunigystė?
Vaikystėje kartu su savo tėveliais dalyvaudavau Mišiose, vėliau tapau patarnautoju. Paauglystėje buvome subūrę jaunimo grupelę, kurioje kartu meldėmės ir skaitėme Šventąjį Raštą. Taigi, Bažnyčioje esu nuo vaikystės. Galbūt todėl ir pašaukimas į kunigystę atėjo palengva ir labai natūraliai. Neturėjau jokių stiprių ar radikalių potyrių savo gyvenime. Tačiau galėčiau išskirti, kad labiausiai kvietimą tapti kunigu girdėdavau skaitydamas Šventąjį Raštą. Pats Žodis mane kalbino ir beldėsi į širdį. Žinoma, buvo ir kitokių minčių. Man labai patiko istorija, tačiau, kai atėjo laikas rinktis, ką noriu veikti po mokyklos, pirmoje vietoje varžėsi sportas ir kunigystė. Vis dėlto į vienus vartus nugalėjo kunigystė.
Galbūt atsimenate pirmą kartą, kai savo gyvenime sutikote Dievą ar patyrėte labai aiškų jo veikimą?
Mano gyviausi prisilietimai prie Dievo ir susitikimai su juo buvo būtent per Šventąjį Raštą. Dievas siuntė meilės laiškus per kalbantį žodį. Tai prakalbindavo mane, duodavo atsakymus į mano paaugliškus klausimus. Mačiau, kad žodis yra gyvas, tik reikia į jį įsiklausyti ir jo klausyti. Tą matau ir dabar.
Gal galėtumėte pasidalyti, kaip Jūsų pašaukimas skleidžiasi šiandieniame gyvenime? Galbūt koksnkors dalykas labiausiai džiugina?
Dirbdamas Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje džiaugiuosi matydamas klierikų augimą. Matau, kaip klierikai vis labiau bręsta savo pašaukime. Tai yra regimas procesas, nors ir nelabai trumpas. Besirengiantysis tapti kunigu seminarijoje praleidžia 7–8 metus. Tikrai labai džiaugiuosi, kad žmonės, kurie studijuoja seminarijoje, labai rimtai žiūri į savo pašaukimą. Žinoma, būna, kad žmogus nusprendžia, kad tai yra ne jo gyvenimo kelias, ir pasitraukia, bet ir tai nėra tragedija. Juk tai kelionė, kai žmogus stengiasi suprasti, ko Dievas iš jo nori.
Jeigu žiūrėtume plačiau, labai džiaugiuosi, kad, būdamas seminarijoje, galiu atlikti sielovadinę tarnystę ir parapijoje. Savaitgalį, kai klierikai vyksta į praktikų vietas, mes, kunigai, taip pat tarnaujame įvairiose parapijose, pagelbstime kunigams, vykdome kunigiškąją tarnystę. Aukojame Mišias, klausome išpažinčių, vykstame pas ligonius. Tokios akimirkos tikrai yra labai jautrios ir džiuginančios, kai pamatai kito žmogaus akyse, kaip Dievas jį prakalbina. Pasitaiko, kad pasakai kokį nors žodį, jo nepabrėždamas, ir pamatai džiaugsmą arba ašarą kito žmogaus akyse. Tada suprantu, kad čia ne aš veikiu, bet Dievas. Tai nėra dažnos akimirkos, bet tai sustiprina mane patį ir mano pašaukimą. Pamatau, kaip labai konkrečiai Dievas per neretai netinkamą tarną gali prisiliesti prie kito žmogaus.
Ko šiandien reikia žmogui, kad jis suprastų, išgirstų savo pašaukimą, o supratęs – nebijotų atsiliepti? Kaip nebūti kurčiam Dievo kvietimui?
Pirmas svarbus žingsnis yra mokėti nutilti ir nutildyti aplinką. Tiesiogine ir netiesiogine prasme, nes mes dažnai negirdime, nematome Dievo veikimo, nes patys užgniaužiame jo kalbą, kuri yra tyli, neįkyri. Dievas tikrai parodo pašaukimą, jei žmogus sugeba išgirsti. Tam reikalingas bendradarbiavimas iš žmogaus pusės. Viena iš tokių bendradarbiavimo formų yra gebėjimas pabūti tyloje su Dievu. Žinoma, reikalingas noras išgirsti. Nereikėtų plaukti pasroviui ir tikėtis, kad viskas susitvarkys ir susiklostys. Turiu klausti Dievo, su juo kalbėtis, dėti pastangas ir Dievas atsakys. Kitas svarbus žingsnis yra pokalbis. Nesvarbu, ar žmogus jaučia pašaukimą kunigystei, ar šeimai. Reikia kalbėtis. Ypač su tais, kurie turi didesnę patirtį, – dvasios vadovais, kunigais ar tiesiog tikėjimo broliais, seserimis, kuriais pasitiki. Dievas gali pasinaudoti bet kuriuo žmogumi, kad padėtų tau suprasti tavo pašaukimą.
Kaip nebijoti pasakyti artimiesiems: „Aš būsiu kunigas“?
Nors tai nėra labai paprasta, visgi, kiekvienas atvejis yra skirtingas. Vienam labai paprasta pasakyti, o kitam – sunku. Tačiau, jei žmogaus pašaukimas yra autentiškas ir Dievas tikrai jį kviečia tapti kunigu, vis tiek atsiras pakankamai drąsos tai padaryti. Dievas kiekvienam žmogui siūlo geriausius įmanomus kelius. Jis trokšta žmogui suteikti laimės, džiaugsmo, pilnatvės ir tikrai nekvies žmogaus būti kunigu, kad apsunkintų jo gyvenimą ir kad jis būtų nelaimingas. Tiesiog, jei žmogus pasirenka pašaukimą, į kurį buvo kviestas, tai įveiks visus sunkumus, silpnybes ir bus laimingas. Tačiau, jei pasirinks netinkamą pašaukimą, tai net ir menkiausia problema atrodys nepakeliama.
O ką daryti dvejojančiam žmogui? Kaip išlaikyti savo pasirinkimą? Galbūt, teisingai pasirinkus, dvejonių nebekyla?
Manau, kad teisingai pasirinkus, egzistencinių dvejonių neturėtų kilti. Žinoma, pasitaiko sunkumų, nepasisekimų ar klaidų smulkesniuose pasirinkimuose. Kunigystėje, kaip ir bet kuriame kitame pašaukime, yra reikalingos pastangos. Nereikėtų galvoti, kad savo darbą atlikai, kai jau tapai kunigu. Atvirkščiai, tapus kunigu, darbas tik prasideda. Abejonių gali kilti piktojo veikimo atveju. Religinėje terminologijoje tai dar vadinama pagunda. Tuomet labai pagelbėja nuolatinis priminimas sau, kad pašaukimą, kuriame gyvenu, atsakingai pasirinkau ir turiu kažką daryti, kad šis pasirinkimas būtų nuolat aktualus.
Viešpats dažnai pašaukia pačiais įvairiausiais būdais ir skirtingu laiku. Ką daryti žmogui, kuris pajautė troškimą būti kunigu? Ar visuomet užtenka žmogiškos brandos?
Kad taptum kunigu, reikalingas tam tikras pasirengimas ir brandos lygis. Šiuos dalykus sprendžia Bažnyčia, vyskupai ir paskirti vyresnieji, kurie įvertina, ar žmogus yra pakankamai brandus ir ar jo pašaukimas yra autentiškas. Žinoma, kunigystė yra tokia didelė dovana ir malonė, kad net nežinau, ar drąsu būtų sakyti, kad kažkas iš žmonių gali nutarti, ar kandidatas yra tinkamas kunigystei, ar ne. Šv. Jonas Marija Vianėjus sakė, kad mes tik danguje suprasime, kokia didinga dovana ir slėpinys yra kunigystė. Tada stebėsimės, kad išdrįsau atsiliepti į šį Viešpaties kvietimą. Kita vertus, tai Dievo pasitikėjimas žmogumi. Žmogiškai žiūrint, niekada nebūsi pakankamai brandus ir pasirengęs žvejoti žmones. Todėl žengiant kunigystės keliu reikalinga Bažnyčios pagalba: reikia žmonių maldos, paties kandidato įsitraukimo. Tačiau visada išliks tai, kad kunigystė viršija žmogiškumą bei vertumą.
Pajautus troškimą būti kunigu, geriausia yra išdrįsti ateiti į kunigų seminariją. Pasibelsti į tas duris ar paspausti tą skambutį. Nebijoti. O jeigu konkrečiau, reikia būti pasirengusiam tylai bei būti atviram su kitu. Nestumti minties iš širdies, kad nori būti kunigu, bet apie ją kalbėtis. Būtų nuostabu, jei kiekvienas vyras, kuriam ateitų tokia mintis, ją apmąstytų. Jauni žmonės yra drąsūs ir, jei nori, gali kalnus nuversti. Tai čia yra toks kalnas, į kurį reikia išdrįsti kopti ir eiti pirmyn. Drąsos! Dievas tikrai žino, ką daro, jis žino daugiau, negu mes įsivaizduojame, strateguojame, planuojame. Dievas visada žino, ką daro, ir prieš jo žinojimą mano baimės, nerimas ir abejonės yra tik smulkmenos. Tereikia ryžtis pirmam žingsniui. Kitu atveju – žmogus taip ir liks stovėti vietoje ir galvoti, kad galbūt padarė klaidą. Padarius pirmą žingsnį, Dievas parodys savo galybę vesdamas, saugodamas ir nukreipdamas.
Dėkoju už pokalbį!
Aistė Karpytė / Vatican News
