Gražina Trekur: groti bažnyčioje – tai išpildyti savo pašaukimą
Gražina, muzika Tave lydėjo ilgą laiką. O kada Tu ją atradai? Koks tas ieškojimo kelias?
Muziką atradau pradinėje mokykloje, man labai patiko muzikos pamokos. Mokytoja man papasakojo, kad vyks stojamieji egzaminai į muzikos mokyklą. Sužavėta tos minties, paprašiau mamos, kad mane ten nuvestų. Tuo metu svajojau groti fortepijonu, kaip ir mano muzikos mokytoja. Tačiau pakeliui į stojamuosius susipažinome su violončelės mokytoju. Jis manęs paklausė, ar norėčiau ja groti, ir aš sutikau, nepaisant to, kad net nenutuokiau, kas čia per instrumentas. Vėliau baigiau violončelės klasę ir konservatorijoje.
Po mokslų galvojau, kad reikia turėti kažkokį „žemišką“ darbą, todėl nusprendžiau studijuoti viešąjį administravimą Mykolo Romerio universitete. Nepaisant to, kad studijos visiškai nebuvo susijusios su muzika, toliau grodavau pas brolius dominikonus bei kitose bažnyčiose. Dažnai atėjusi prie tikrų vargonų, nežinodavau, kaip su jais elgtis, kokį registrą įjungt, o apie grojimą kojų pedalais galėdavau tik pasvajoti.
Grodama Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (Žvėryno) bažnyčioje susipažinau su tuometiniu vargonininku Simu Sapiega. Vieno pokalbio metu užsiminiau, kad norėčiau studijuoti vargonus. Tada jis mane supažindino su LMTA profesore Virginija Survilaite, kuri mane parengė stojamiesiems egzaminams. Tad po 2,5 metų studijų MRU vėl grįžau į muzikos kelią. Manau, kad tai buvo teisingas sprendimas, iki šiol juo džiaugiuosi.
Šiuo metu Tu groji pas brolius dominikonus. Groji pianinu ar vargonais?
Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, deja, bet neturime išlikusių vargonų. Yra tik senas vargonų rėmas. XX a. sovietai bažnyčią buvo pavertę sandėliu, o vargonus sudarkė, išardė ir išvežė, jų nebeliko. Tikimės, kad ateityje mūsų bažnyčia pagaliau turės tikrus vargonus. Karilioną jau turime, tad kodėl nepasvajojus apie vargonus...
Kodėl būtent vargonai yra pagrindinis muzikos instrumentas bažnyčiose?
Vatikano II Susirinkimo dokumentuose sakoma, kad galėtų tikti ir kiti instrumentai, bet jų grojimas turi būti sakralus. Pavyzdžiui, bažnyčioje nederėtų groti jokiu instrumentu iššaukiančiu, pasaulietiniu stiliumi, kurį esame pratę girdėti scenose, koncertuose ar prie laužo. Instrumentas turi išsaugoti šventumo atmosferą, jis neturėtų trukdyti žmogui melstis.
Vargonai nebuvo visą laiką bažnytinis instrumentas, anksčiau jis buvo laikomas pramoginiu instrumentu. Bažnyčia, norėdama pritraukti žmonių, pasirinko šį instrumentą, kuris iš pradžių liturgijos metu tik lydėdavo giedojimą. Vėliau šis instrumentas tapo savarankiškesnis, pradėta groti kūrinius, skirtus tik vargonams.
O ką Tau pačiai reiškia groti bažnyčioje? Ką Tau reiškia prisidėti prie liturgijos giesme?
Man tai yra mano pašaukimo išpildymas. Jau 5 klasėje Dievas tarytum pasėjo troškimo sėklą būti vargonininke. Tuo metu pradėjau giedoti bažnyčios chore ir nuo to laiko kryptingai keliavau į ten, kur esu dabar.
Manau, kad prisidėti prie liturgijos giesme yra labai svarbu. Grodama per Mišias dažnai nežinau, kaip Dievas per muziką paliečia žmones, o ir nesmalsauju. Esu įsitikinusi, kad aš tik instrumentas Dievo rankose, o veikia jis. Prisimenu nutikimą, kai vieną kartą grojau per Mišias Žvėryno parapijoje ir vaikinukas viduryje Mišių atėjo pas mane prie vargonų. Atėjęs tarė: „Čia Mišios už mano šeimos mirusį, močiutė liepė ateiti, bet man čia nelabai įdomu. Man patiko kaip groji ir giedi, pagalvojau, ateisiu pasižiūrėti, kaip čia viskas atrodo“. Gal ir juokinga, bet iš kitos pusės, jei žmogus norėjo likti bažnyčioje dėl skambančios muzikos, tai gal kitą kartą atėjęs dėl muzikos, jis pasiliks dėl Dievo.
Kaip Tau muzika padeda turėti artimesnį santykį su Dievu?
Man tai yra maldos forma. Kartais, jei nebegaliu melstis žodžiais, tai meldžiuosi giesme. Jei pykstu, tai gal smarkiau pagroju pedalais. Jei džiaugiuosi, tai džiaugiasi pirštai, lakstydami po klaviatūrą. Jei gyvenime betvarkė, tai ir grojime betvarkė. Tada jau ne tik Dievas girdi ir mato, bet ir dėstytojas.
Norėčiau Tavęs kaip užimto žmogaus paklausti: šiuo metu studijuoji, dirbi, vadovauji bažnytiniams chorams, koncertuoji. Kaip užimtoje kasdienybėje atrasti laiko Dievui arba jo nepamiršti?
Kartais, ypač kai groju per kelias šv. Mišias vieną dieną ir reikia pasirūpinti chorais, atrodo, kad iki galo net nedalyvauju liturgijoje, tiesiog per daug reikalų. Ir tada atsiranda didysis pavojus, kad visą dieną būnant bažnyčioje nesusitiksiu akis į akį su Dievu. Tada mėginu išlaikyti santykį tiek, kiek galiu, – kartais tai trumpas žvilgsnis į tabernakulį, o kartais – malda širdies gilumoje – Dievo buveinėje. Svarbiausia, kad nebūtų nei vienos dienos be jo.
Dėkoju už pokalbį!
(Aistė Karpytė)
