Jokūbas M. Goštautas OP: „Nešti Dievo pažinimo šviesą pasauliui“
Kaip galėtumėte trumpai pristatyti dominikonų ordiną? Kokie yra pagrindiniai dalykai, nusakantys dominikonų charizmą?
Domininkonų ordiną, man atrodo, labiausiai atskleidžia oficialus jo pavadinimas, tai – Pamokslininkų ordinas. Mūsų ordino dvasinę struktūrą galima iliustruoti stalo su keturiomis kojomis pavyzdžiu. Keturios kojos – tai bendruomeninis gyvenimas, studijos, įžadai ir malda, o ant jų besilaikantis stalviršis – pamokslavimas. Todėl tos keturios kojos nėra šiaip pagrindas, jos yra būtent tai, kas mums ir leidžia pamokslauti. Bendruomeninis gyvenimas yra mūsų pamokslavimo vieta, o studijos – šaltinis, iš kurio semiamės. Neturto, paklusnumo ir skaistumo įžadai reiškia tarsi atsitraukimą nuo pasaulio, bet tuo pat metu ir pasilikimą pačiame pasaulio viduryje.
Tiesa, studijos nėra vien tik knygų ar straipsnių skaitymas, intelektualinis darbas, bet būtent gilinimasis į Dievo slėpinį ir į tą Dievo dovaną, kurią mes kiekvienas gauname, į savo talentus. Ordine turime daugybę brolių, kurie yra akademikai, mokslininkai, tapytojai, skulptoriai, kompozitoriai... Puoselėjami talentai praturtina ir pamokslavimą. Bet studijos be maldos yra bevertės, be maldos niekas neturi prasmės. Todėl mūsų gyvenimas skirtas „Contemplata aliis tradere“ – nešti kitiems savo kontempliacijos vaisius. Būtent dėl to Dievo slėpinio pažinimo ir maldos ryšys yra toks tamprus, kad, galima sakyti, pačios studijos jau yra maldos būdas.
Šv. Dominykui buvo svarbus skelbimas žodžiu. O tuo pačiu laiku gyvenęs šv. Pranciškus, atrodo, laikėsi kitokios nuostatos – brolius mokė naudoti žodžius tik tokiu atveju, jeigu labai prireiks.
Pranciškonų ir Dominikonų ordinai įsikūrė beveik tuo pačiu metu. Tradicinis priežodis sako, kad šv. Pranciškus ėjo apkabindamas žmones, o iš paskos ėjęs šv. Dominykas juos evangelizavo, katekizavo, mokė. Tai reiškia, kad pranciškonai tarsi ateina su paprastumu, tarsi užkabina juos – žiūrėk, kažkas negerai tavo gyvenime, santykyje su pasauliu, kitais žmonėmis. O dominikonai paaiškina, kokie procesai vyksta, moko, kaip įsišaknyti santykyje su Dievu.
Man atrodo, kad mūsų tikėjimo gyvenime yra malonės ir – nesakyčiau sausros – bet išlikimo santykyje su Dievu, ištikimybės etapai. Kiekvienas santykis nėra tik emocija, tai darbas. Galima įsivaizduoti, kad širdis yra kaip dirbamos žemės laukas. Šventoji Dvasia su akėčiomis, plūgais viską sujudina, išpurena, apsėja lauką sėklomis. Tada ateina laikas, kai viskas yra atiduodama į tavo rankas – vaikyti varnėnus, tręšti, prižiūrėti, kad laukas neapželtų balandomis, dilgėlėmis. Taip mes augame santykyje su Dievu.
Tuo tarpu dominikonas, gyvenantis maldos, bendruomenės gyvenimą, ieško asmeninio susitikimo su Jėzumi, apie tą susitikimą liudija tarsi būdamas atsitraukęs nuo pasaulio, bet kartu ir būdamas jo centre. Bažnyčios charizma, pranašiškos charizmos išraiška nuo pirmųjų amžių moko skaityti laiko ženklus, atpažinti, kur Jėzus yra tavo gyvenime, tavo dabartyje, pasaulio dabartyje. Kur Jėzus yra pasaulyje, kuris kariauja? Kur yra Dievas, ar jis neapleido šito pasaulio? Labai daug žmonių ateina pas mane, sako – aš prarandu tikėjimą, pasitikėjimą Dievu, nes įsijungiu internetą ir matau karo vaizdus... Kur yra Dievas? Sakau, dabar įsijunk tuos pačius vaizdus, pasižiūrėk į nuotraukas ir pamatysi Jėzų. Pamatysi jį kenčiančių žmonių akyse. Dievas yra tas, kuris kenčia kartu, nes jis yra asmuo. Jis nėra ideologija, kažkokia idėja, kurią aš nešiojuosi savo galvoje ir kuri man teikia ramybę. Ne, jis – asmuo, tikras asmuo, tas, kuris asmeniškai yra kartu su žmogumi, o ypatingai su tuo, kuris kenčia.
Vienos vienuolijos yra apaštalinės, kitos – kontempliatyvios. Klausantis Jūsų, Dominikonų ordinas, atrodo, viena koja remiasi į apaštališkumą, kita – į kontempliatyvumą. Ar tai tiesa?
Labai teisingas pastebėjimas. Aš nuo pirmųjų metų ordine atkreipiau dėmesį, kad maldos gyvenimas pas mus yra labai akcentuojamas, bet kartu jis tarsi nėra iškeliamas virš visų kitų dalykų. Atrodo, savaime suprantama, kad gyveni maldos gyvenimą, studijuoji, ieškai santykio su Dievu, adoruoji, meldiesi liturgines valandas su broliais, gyveni bendruomeninį gyvenimą – indas pildosi, pildosi... Mūsų charizma kviečia nešti žmonėms tai, ką sukaupiame savo dvasiniame gyvenime. Todėl sakyti, kad dominikonų ordinas yra kontempliatyvus ordinas, man atrodo, yra teisinga. Bet jis nėra tik kontempliatyvus.
Kitas dominikonų šūkis – „Veritas!“, reiškia – „Tiesa!“ Gali atrodyti, nejaugi mes, dominikonai, esame tie, kurie turime tiesos monopolį ir ją nešame į pasaulį? Greičiau tiesa yra mūsų paieškų, asmens paieškų objektas. Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Aš kartais net apverčiu, sakau – Jėzus yra tiesa. Todėl, kad jis yra tiesa, jis yra kelias. Ir todėl, kad jis yra kelias, jis atveda į gyvenimą. Man atrodo, kad dominikonai nėra tie, kurie turi tiesą. Jie kviečia keliauti kartu link tiesos, kalbėtis, dalytis ir pamatyti, kad tai – ne šiaip kokia nors tiesa, tai – susitikimas su gyvu asmeniu, su Kristumi.
Kalbant apie skirtingus ordinus atrodo, kad kiekvieno iš jų kertinis akmuo – įkūrėjas. Jėzuitų – šv. Ignacas Lojola, pranciškonų – šv. Pranciškus, benediktinų – šv. Benediktas... Tuo tarpu apie šv. Dominyką nelabai ką žinome. Kodėl taip yra? Ar tiesa, kad jis niekada taip ir netapo svarbia figūra tolimesniame ordino vystymesi?
Patys pirmųjų brolių liudijimai labai aiškiai parodė, kad šv. Dominykas niekada nenorėjo būti ordino centre. Net po ordino įkūrimo magistru jis išbuvo labai trumpai – suprask, broliai, tvarkykitės patys, neužkraunu jums jokio savo autoriteto, ne aš čia esu svarbiausias. Dominykas mums net nepaliko kažkokio aiškaus dvasingumo, kurio privalo mokytis kiekvienas brolis. Visi šv. Dominyko laiškai (išskyrus keletą rašytų kontempliatyviosioms seserims), raštai – viskas buvo sunaikinta iškart po jo mirties. Tarsi – žiūrėk, tu esi dominikonas ir aš nesakau, ką turi daryti. Kiekvienas brolis turi atrasti savo santykį su Jėzumi, savo santykį su studijomis, atrasti savo būdą pamokslauti. O kaip tu pamokslausi, čia jau nuo tavęs priklauso. Paskutinių šv. Dominyko gyvenimo metų liudijimai rodo, kad jam rūpėjo brolių gyvenimas bendrystėje. Tad jis mokė ne kaip studijuoti, kaip pamokslauti, bet pirmiausiai – brolystės gyvenimo.
800 metų skaičiuojančioje ordino istorijoje pamaldumas šv. Dominykui kaip šventajam pradėjo vystytis labai neseniai. Visi žinojome, kad jis yra palaidotas Bolonijoje, kad ten stovi bazilika, kurioje yra jo kapas, bet niekas ten pernelyg nesiverždavo. Aš ir pats, kai stojau į ordiną, nuvažiavau į Prancūziją, kalbėjausi su broliais ir vienam tėveliui pasakiau – įstojau į ordiną, o šv. Dominyko nepažįstu. Jis atsakė: „Čia yra pašaukimo ženklas. Dominykas šaukia tuos, kurie jo nepažįsta“.
Iš visų šventųjų Dominykas yra pats mistiškiausias, bet tarsi ir pats artimiausias brolis. Tarsi tas gerasis angelas, kuris budi virš ordino, išgyvenusio tikrai visko per savo gyvavimo šimtmečius. Atrodo, būtent Dominyko ranka sulaikė visus skilimus, padėjo įveikti krizes ir išmėginimus.
Daugiau nei 70 dominikonų ordino narių yra paskelbti šventaisiais, dar 200 – palaimintaisiais. Kurių dar iš jų pavyzdys Jus įkvepia ir stiprina kasdienybėje?
Vienas iš jų – šių laikų palaimintasis, Alžyre gyvenęs dominikonas vyskupas Pierre’as Claverie’as, kuris buvo nukankintas prieš porą dešimtmečių. Visi jo darbai, visos knygos, visi laiškai, jo buvimas vyskupu-misionieriumi musulmoniškame krašte, kalbėjimasis, bendravimas, dalijimasis su kitatikiais ir su visiškai netikinčiais, rodo, kad jis buvo dialogo vyskupas. Jo pavyzdys man yra įkvėpimas priimti tuos, kurie galbūt man visiškai nepatinka, kurių nesinori klausytis, nes jie neva sugriaus tavo tikėjimą Jėzumi. Nieko nesugriaus. Jeigu tikrai esi santykyje su Jėzumi, su Dievu, tai kas gali tai sugriauti?
Kita šventoji – Kotryna Sienietė, kuri buvo dominikonė pasaulietė. Ji – neįtikėtinos drąsos šventoji. Visai neseniai, įkvėptas vieno brolio, pasiėmiau skaityti jos laiškus. Kotryna Sienietė prirašė daugybę laiškų su tokia drąsa, su tokiu užsidegimu ir netgi kartais kietais žodžiais. Pavyzdžiui, ji rašo karaliui, kuris kelia agresyviausius karus, arba rašo popiežiui – klausyk, tu čia nusišneki, blogai darai, Bažnyčiai šito nereikia, Bažnyčiai reikia to... Ir liudijimų apie šv. Kotryną yra neįtikėtinų. Jos įtakos paveikti net ir popiežiai sugrįžo gyventi į Romą (anuomet popiežius gyveno Avinjone, Prancūzijoje). Kotryna Sienietė turėjo drąsos ir ši drąsa ėjo ne iš jis pačios. Skaitant jos mistinės patirties aprašymus akivaizdu, kad tai kilo iš jos nuolatinio santykio su Jėzumi, be jo ji nieko nedarydavo.
Papasakokite, kuo šiandien gyvena Vilniuje reziduojantys broliai dominikonai?
Esame šeši broliai, keturi lietuviai ir du lenkai. Tai palyginti mažutė bendruomenė, mažas vienuolynas. Kas 4–5 metai bendruomenę papildo nauji broliai, tai yra ženklas ir pastiprinimas, kad dominikonų ordino šiandien vis dar reikia.
Pirmoji pamokslavimo vieta, žinoma, yra Mišios. Tai kasdienė tarnystė, kuri neatrodo įspūdingai, bet Dievo malonės veikimui pakanka atverti duris – mes kiekvieną rytą atidarome bažnyčios duris ir ji būna atvira iki vakaro – čia gali užeiti kiekvienas su atvira širdimi asmeninei maldai. Puoselėjame pamaldumą Lukiškių Dievo Motinai – tai stebuklais garsi Dievo Motinos ikona, per kurią išmelsta gausybė Dievo malonių. Esame viena iš dviejų Vilniaus bažnyčių, kur Mišios aukojamos vidurdienį, Šv. Jokūbo bažnyčia yra miesto centre – tuo labai džiaugiasi pensininkai ir netoliese esančių valstybinių įstaigų darbuotojai, kurie per pietų pertrauką pietauja su Kristumi. Taip be specialių pastangų vyksta kasdienė tarnystė sielų išganymui – tuo labiausiai ir rūpinosi ordino įkūrėjas mūsų tėvas Dominykas.
Eucharistijos šventimas yra kiekvienos krikščioniškos bendruomenės gyvavimo centras, šaltinis ir pamatas, ant kurio ji stovi, – iš šitos komunijos auga vynuogynas, kuriame darbuojamės kartu su pasauliečiais. Mūsų bendruomenė yra labai susikoncentravusi į Bažnyčios pastoraciją, turime labai daug grupių – šeimų bendruomenės, dominikonų tretininkų brolijos, ALFA kursas, BETA kursas, rengimasis sakramentams. Broliai tarnauja ir kitur – Lietuvos kultūros institute, universitete, yra vienas brolis, kuris labai daug prisideda prie bažnyčios ir vienuolyno atnaujinimo. Aš pats vyskupijoje prisidedu prie akademinės sielovados, renginių, dėstau kunigų seminarijoje. Esu užaugęs Žemaitijoje, todėl man labai brangūs Žemaičių Kalvarijos atlaidai – nuo mažumės ten veždavosi močiutė, vėliau tarnaudavau per Mišias būdamas seminaristu iki įstojau į ordiną. Dabar, jau būdamas kunigu, su džiaugsmu tarnauju per atlaidus, klausydamas išpažinčių, aukodamas Mišias ir lydėdamas piligrimus į Kalnus. Taip pat esame kviečiami vadovauti rekolekcijoms, pamokslauti atlaiduose – ordino dvasioje keliaujame ten, kur reikia nešti Dievo žodį.
Vienuolynas yra integrali visuomenės dalis – esame atviri tam, kas praplečia ir praturtina dvasinius dalykus, bet stengiamės išsaugoti sakralumą. Vis dažniau apsilanko piligrimai – mūsų bažnyčia yra lietuviškojo Šv. Jokūbo kelio Camino Lituano dalis. Atvykstančioms grupėms pasakojame mūsų vienuolyno istoriją. Tiek piligrimus, tiek turistus traukia bažnyčios varpinėje įrengtas didžiausias Baltijos šalyse karilijonas – po dienos ir vakaro šv. Mišių būna trumpi varpų muzikos koncertai, o vasarą vyksta karilijono muzikos festivalis.
Nuo 2011 m. kas rudenį vyksta tarptautinis Šv. Jokūbo muzikos festivalis, kurį organizuoja valstybinis choras „Vilnius“ – koncertuoja žinomi muzikiniai kolektyvai, festivalį labai mėgsta vilniečiai. Būna, kad žmogus, pasiklausęs koncerto, po daugybės metų pertraukos ateina ir į Mišias.
Yra kasdienė tarnystė, kuriai esame įsipareigoję, kurią planuojame, bet esame atviri Šventosios Dvasios veikimui, kuri dažnai pakviečia netikėtai, nes ji pučia, kur nori.
(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
