Pal. Jonas Pilypas Jeningenas SJ, keliaujantis kaimo misionierius
Šeštadienį, liepos 16 d., t. Jonas Pilypas paskelbtas palaimintuoju. Beatifikacijos apeigoms Elvangeno turgaus aikštėje prie Šv. Vito bazilikos popiežiaus vardu vadovavo kardinolas Jean-Claude Hollerich SJ, Liuksemburgo arkivyskupas, ES vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) pirmininkas.
Jonas Pilypas Jeningenas gimė 1642 m. Aichštete, mirė 1704 m. ir buvo palaidotas Elvangene, Šv. Vito bazilikoje. Jis gyveno karo paženklintame laikotarpyje – gimė baigiantis Tridešimtmečiui karui (1618–1548) ir mirė prasidėjus Ispanijos įpėdinystės karui (1701–1714). Lemiami abiejų karų mūšiai vyko netoli Elvangeno.
Elvangeno apylinkių aukštumoje, netoli Šv. Vito bazilikos, stūkso palaimintojo triūso dėka iškilusi didinga piligriminė šventovė – Šonenbergo bažnyčia. Vykstant visais atžvilgiais, taip pat religijoms pražūtingam Tridešimtmečiui karui, suniokojusiam ir ištuštinusiam Bavariją – dėl bado ir ligų liko tik apie trečdalis gyventojų – du tėvai jėzuitai ant Šonenbergo kalvos viršaus pastatė medinį kryžių su Marijos figūra, kad vietos katalikai galėtų ramiai pasimelsti. Vietovėje iškilo Marijos koplytėlė, o pal. Jonas Pilypas, tuomet jau buvęs plačiai žinomas ir labai gerbiamas rekolekcijų vadovas ir pamokslautojas, įkalbėjo Elvangeno valdytoją pastatydinti didžiulę, iš tolo matomą barokinę šventovę.
Tapęs jėzuitu, Jonas Pilypas pasiryžo vykti į Indijos misijas šv. Pranciškaus Ksavero pavyzdžiu, ar į Brazilijos misijas, tačiau jam nebuvo lemta iškeliauti. Jis liko gimtojoje Bavarijoje, kur nueidavo tūkstančius kilometrų apaštalaudamas dvasininkams ir valstiečiams keturiose pietinės Vokietijos vyskupijose.
Jėzuitų vyresnysis t. Artūras Sosa, pristatydamas palaimintąjį, patikino, jog t. Jonas Pilypas savo gyvenimo pavydžiu stengėsi daryti visa, kad padarytų Dievo buvimą regimu žmonėms. Jis keliavo po šalį, rengė misijas ir rekolekcijas kunigams, ypač rūpinosi kareiviais, kaliniais ir pasmerktaisiais mirti. Nepaisant silpnos sveikatos, jis gyveno labai aktyvų gyvenimą ir, nepaisydamas daugybės ligų, nuolat guodė ir padėjo žmonėms, rūpinosi valstiečių gerove per išpažintį, pamokslavimą ir katekizmo mokymą. Eucharistija visada buvo jo maistas. „Mylinčiam žmogui būdinga labiau įsiklausyti į Mokytojo kvietimą, o ne laukti jo įsakymų“, – savo užrašuose pažymėjo t. Jonas Pilypas. Viename laiške jis apibūdino savo pagrindinį rūpestį – įspausti Dievą, Jėzų ir Švenčiausiąją Motiną į savo artimo širdį, išvesti jį iš abejingumo ir paviršutiniškumo, padėti užmegzti gilų ryšį su Tėvu, Jėzumi Kristumi ir Dievo Motina, ryšį, kuris eitų iš širdies ir jaudintų. Jis dažnai kartodavo: „Didžiausias pasaulyje yra tas, kuris labiausiai myli Dievą“.
T. Jono Pilypo Jeningeno apaštalavimo centre buvo šv. Ignaco dvasinės pratybos. Būtent vadovaudamas dvasinėms pratyboms Elvangene sunkiai susirgo ir mirė. Netrukus pradėta rūpintis jo beatifikacija. Niekuomet nenutrūko pamaldumas į t. Joną Pilypą – daugybė istorijų liudija apie jo užtarimu išklausytas maldas, pagalbą ir išgijimus, įskaitant 1985 m. įvykį, kurį Bažnyčia pripažino stebuklingu.
Jėzuito Jono Pilypo paskelbimas palaimintuoju rodo, kad per žmones, kurie iš visų jėgų paskiria savo gyvenimą Evangelijai, į pasaulį ateina viltis ir pasitikėjimas. (SAK / Vatican News)
