Vilniuje vyko Pašvęstųjų simpoziumas
Pašaukimų savaitės išvakarėse vykusiame pašvęstųjų susitikime sveikinimo žodį susirinkusiems tarė Lietuvos vyskupų konferencijos Vienuolijų reikalų komisijos pirmininkas vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Mokymus sakė Šv. Benedikto vienuolyno prioras tėvas Kazimieras Milaševičius ir Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos ses. Dominyka Slepikaitė. Po kiekvieno iš jų dalyviai diskutavo ir dalijosi grupelėse.
Renginį vedė Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos ses. Adelė Pilipavičiūtė ir Dominikonų ordino vienuolis kun. Jokūbas Marija Goštautas. Simpoziumas baigėsi Šv. Mišiomis (celebravo apaštališkasis nuncijus arkivysk. Petaras Antunas Rajičus; koncelebravo kard. Juozas Bačkis, arkivysk. Gintaras Grušas, arkivysk. Kęstutis Kėvalas, vysk. L. Vodopjanovas ir vysk. A. Poniškaitis) ir vakarine malda Vilniaus kunigų seminarijos koplyčioje.
Įvairovė – ne vien abitų atspalviuose
„Buvome nustebę, nes tikėjomės, kad gali užsiregistruoti per 100 vienuolių, o pasirodo, kad užsiregistravo 170. Žinoma, dar nepasiekėme tų dalyvių skaičių, kurie buvo anksčiau, bet vis tiek esame nustebę, kad vienuoliai ir vienuolės troško to bendro susitikimo. Tai yra galimybė pamatyti ir kitų ordinų, kitų kongregacijų narius, kuriuos pažįstame, su kuriais susitinkame, bet tokio vienuolijų atstovų skaičiaus vienoje vietoje niekur daugiau nebūna“, – sakė Mažesniųjų brolių konventualų ordino vienuolis kun. Piotras Strocenas.
Vis dėlto, pasak jo, pašvęstųjų simpoziume vyrauja ne tik vienuolijų pavadinimų ir abitų atspalvių, bet taip pat ir skirtingų nuomonių įvairovė: „Tai – labai gražus ir sustiprinantis dalykas, nes reikia žinoti, kas aš, kaip konkretaus ordino ar kongregacijos vienuolis, esu, ir pažiūrėti, kuo skiriuosi nuo kitų. Vis tiek esame viena, yra ta vienybė – kiekvienas turime savo darbą, uždavinį Bažnyčios lauke“.
Ieškoti būdo atsinaujinti, iš naujo atrasti prasmę
Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkė, Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos ses. Gintautė Giedrimaitė pažymėjo, kad Bažnyčia kviečia į sinodiškumą, bendrystę, didesnį įsitraukimą. Tad Pašvęstųjų simpoziumas buvo puiki proga susitikti. „Jau antrą ar trečią dešimtmetį yra kalbama apie vienuolinio, pašvęstojo gyvenimo krizę. Dejuojame, kad labai daug pašvęstųjų išeina, kad yra pavargę, pasenę. Išgyvename tarsi tam tikrą krizę, kuri verčia iš naujo ieškoti, kaip pašvęstasis gyvenimas turi atsiliepti į tas krizes, kaip atsinaujinti, kaip iš naujo atrasti prasmę ir iš naujo užsidegti“, – mintimis dalijosi sesuo.
Ji teigė simpoziume dalyvavusi turėdama padrąsinimo ir pasidalijimo pašvęstųjų turimomis dovanomis troškimą: „Pašvęstasis gyvenimas Lietuvoje yra labai turtingas – puikiai žinau, kad yra labai daug apdovanotų bendruomenių. Todėl šiam simpoziumui neieškojome prelegentų iš užsienio, bet pakvietėme savo brolius ir seseris. Kartu šis simpoziumas yra proga surinkti tas bendras dovanas ir dalytis jomis. Tai ne tik padrąsina, bet ir pamaitina, įkvepia, atnaujina“.
Ses. G. Giedrimaitė sakė, kad jos širdis yra pripildyta didelio dėkingumo matant, kad broliai ir seserys nori pasibaigus pandemijai ir vėl susitikti, dalyvauti. Pasak jos, didžiausią nuostabą kėlė tai, kad šiame simpoziume dalyvavo tiek daug seserų iš kontempliatyvių vienuolinių bendruomenių. Pavyzdžiui, atvyko 13 Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Bruno vienuolijos seserų. Ji taip pat džiaugėsi ir ganytojų padrąsinimu bei galimybe kartu su jais švęsti Mišias.
Vieniems kitus atpažinti džiaugsmuose, viltyse ir problemose
Ses. G. Giedrimaitei antrino ir br. kun. Jokūbas Marija Goštautas OP, pažymėdamas Pašvęstųjų simpoziumo teikiamo susitikimo ir bendrystės svarbą. Jo teigimu, tai yra ne tik proga kartu išgerti arbatos, pasiklausyti paskaitų, bet ir pasidalyti patirtimis: „Galima pasidžiaugti tuo, kad stengiamės išgirsti, ką turi pasakyti broliai, sesės. Būtent pasidalijimų metu aš atkreipiau dėmesį į labai svarbų dalyką, kurio dažnai gal netgi trūksta bendruomenėse, tai – išsikalbėjimas tiesoje. Daugiausiai, man atrodo, problemų kyla – ar tai būtų bendruomenės, vienuolijos ar šeimos – dėl to, kad nebemokame kalbėtis“.
Jo teigimu, šio simpoziumo metu po mokymų į grupeles susirinkdavo pašvęstieji iš skirtingų vienuolijų. O pokalbiai leido atpažinti vieniems kitus tuose pačiuose džiaugsmuose, viltyse, taip pat ir problemose. „Besidalydami patirtimis turtėjame ir galime turtinti savo bendruomenes, nes ir patys, galbūt, galime išgirsti iš kitų seserų, brolių tai, ką ne visuomet išgirsime iš savų, savose bendruomenėse. Tai – tikrai džiaugsminga patirtis, kad galime kalbėtis. Man atrodo, kad sinodinio kelio pagrindinė mintis yra kalbėjimasis ir tinkamų žodžių bei priemonių – kurios padėtų dalintis, augti, džiaugtis, net ir liūdėti kartu – ieškojimas“, – sakė brolis dominikonas.
(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
