Popiežius paminėjo naują palaimintąją Pauliną Jaricot
Seniausia Prancūzijos vyskupija džiaugiasi, kad į šventųjų tarpą po ilgo tyrimo, pradėto kone prieš šimtą metų, gali įrašyti dar vieną išskirtinę figūrą – misijų veiklą remiančios Tikėjimo skleidimo asociacijos ir Gyvojo Rožinio steigėją Pauliną Jaricot, pasišventusią moterį pasaulietę.
1799 metais gimusios ir 1862 metais mirusios Paulinos gyvenimo istorija yra itin turtinga įvykių ir darbų: kai kurios jos įžvalgos ir iniciatyvos tęsiamos ir šiandien. Kitos neišsipildė ar sužlugo, atimdamos daug jėgų, resursų ir sveikatos. Viską palaimintoji, gyvenusi itin neramiu Prancūzijos istorijos laikotarpiu, paženklintame karo ir revoliucijos, politinio ir ekonominio virsmo, išgyveno asmeninio pasišventimo Dievui perspektyvoje.
Šiuo požiūriu buvo lemtingi 17-ieji merginos gyvenimo metai. Gimusiai pasiturinčio šilko pirklio šeimoje, jai buvo pasiekiamos įvairios šiam socialiniam sluoksniui prieinamos galimybės – nuo puošnių rūbų iki rinktinių pramogų. Iš kitos pusės, mergaitei teko patirti ankstyvas brolio ir motinos mirtis, sielos nerimą, klausti savęs – kas iš tiesų yra svarbu? Atsakymą rado vienoje homilijoje, po kurios pasiryžo gyventi vardan Dievo, atsisakydama antraeilių dalykų.
Jos pasiryžimas davė labai daug vaisių misijoms ir tikinčiųjų maldos gyvenimui, ne vien Liono vyskupijoje ar Prancūzijoje, bet ir daugybėje pasaulio vietų. Paskutinis gyvenimo dešimtmetis buvo išgrynintas ligos ir didelės finansinės nesėkmės: labai gerai suprasdama, kad Evangelijos negalima atskirti nuo kasdienio gyvenimo, matydama, kaip naujame industrinės ekonomikos kontekste gimstantis darbininkų sluoksnis tolsta nuo Dievo, Paulina Jaricot 1846 metais sumanė steigti fabriką, kurio veikla ir darbininkų gyvenimas būtų suderinti su evangeline pagarba asmeniui ir teisingumu. Jei pati įžvalga buvo drąsi ir pranašiška, tai jos įgyvendinimas kainavo viską, ką ji turėjo: paskirti atsakingieji iššvaistė fondus, gamybinės veiklos neišvystė, po kelerių metų fabrikas bankrutavo ir Paulina Jaricot prislėgė milžiniška skola. Nors ir turėjo juridinių argumentų išsiginti dalies skolos, Paulina pasielgė kitaip: ją kantriai mokėjo, pati gyvendama skurdžiai.
Tačiau visos šios nesėkmės nublanksta prieš 1822 metais įkurtos misijas remiančios Tikėjimo sklaidos asociacijos vaisius, kuriuos per 200 gyvavimo metų išsidalijo ar dalijasi daugiau nei 1000 vyskupijų, dar daugiau misionierių ir tikinčiųjų bendruomenių, arba prieš gyvojo Rožinio tradiciją, kurią palaimintoji pasiūlė ieškodama atsakymo, jos žodžiais tariant, į tokius klausimus, kaip lengvabūdžiams žmonėms, nerodantiems potraukio meditacijai ir maldai, pasiūlyti praktiką, kuri jau seniai laikoma atgyvenusia ir skirta neišmanėliams, kuriems, kaip daugelis teigia, jie nepriklauso? Kaip galima tikėtis, kad turintys dvasinių ligų, dėl silpnumo pertekliaus netekę blogio atpažinimo jausmo ir net noro pasveikti, priims vaistą, kuris gąsdina visus, nepažįstančius jo saldumo?
Paulinos Jaricot krikščioniško gyvenimo šventumas buvo pripažintas jau jos amžininkų, o vėlesnių kartų Bažnyčios ganytojai, įskaitant popiežius, ne kartą pripažino ir šio šventumo vaisius. Beatifikacijos bylai, trukusiai kone 100 metų, užbaigti reikėjo stebuklo. Jis įvyko 2012 metais, kai vieno užkandžio metu maistu užspringo 3 metų mergaitė, vardu Mayline Tran. Ji pradėjo dusti, jos širdis sustojo. Galiausiai atskubėję gydytojai išėmė užstrigusį kąsnį, tačiau konstatavo smegenų mirtį, vegetacinę būklę, tad ir jokių reabilitacijos galimybių. Tačiau viena šioje dramoje dalyvavusi moteris, gyvojo Rožinio grupės narė, ėmė melstis, prisidedant kitiems, užtariant Paulinai Jaricot, kad mergaitė pasveiktų ir tai iš tiesų įvyko. Šiandien mergaitė yra trylikos metų ir geros sveikatos, gyvena visavertį socialinį gyvenimą, o jos tėvas Emanuelis įvairiuose interviu prancūzų katalikų spaudai išreiškė tvirtą įsitikinimą, kad tai dar vienas Paulinos Jaricot darbas. Po stebuklingo dukters pagijimo šis vyras, iki tol netikėjęs, pats pradėjo eiti tikėjimo keliu. (RK / Vatican News)
