Rimas Šapauskas (Indrės Mažeikienės nuotrauka)

BAŽNYČIA

R. Šapauskas: „Atsiversti turi čia ir dabar, o ne poryt ar senatvėje“

„Krikščionis yra tas, kuris stovi po Kristaus vėliava. Krikščionybė turi apimti visą jo gyvenimą, persmelkti visas gyvenimo sritis iš esmės. O kad tai įvyktų, reikia priklausyti bendruomenei, praktikuoti sakramentus“, – sako aktorius, laidų vedėjas Rimas Šapauskas. Jo teigimu, nesupasaulėti gyvenant pasaulyje įmanoma tam, kuris remiasi Kristumi, tikėjimo centru. Be jo krikščionybė būtų viso labo graži idėja, viena iš daugelio kitų.

Krikščionys kartais yra linkę nutylėti apie savo tikėjimą. Ne kiekvienas drįsta, pavyzdžiui, prieš pietaudamas viešoje vietoje, persižegnoti ar nešioti apie jo tikėjimą galinčius leisti spręsti ženklus. Kaip manote, kodėl?

Mes kažkada šį klausimą aptarėme kalbėdamiesi su kun. Alessandro Barelli. Jis sakė, kad su kun. Massimo Bianco jie įvertina situaciją ir aplinką. Aš prieš valgį pasimeldžiu, kartais persižegnoju, kryželį ant krūtinės padarau. Ar nori viešai deklaruoti tikėjimą, ar kartais jį palikti privačiame lygmenyje, priklauso nuo situacijos ir mane supančių žmonių. Situacija situacijai nelygi.

Turėjome sovietinę traumą, kai žmonės slėpė tikėjimą, o mokytojai negalėdavo eiti į bažnyčias, nes jeigu būtų buvę pagauti – būtų išmesti iš darbo. Šis įprotis persikėlė ir į viešąjį gyvenimą. Tikėjimo demonstravimas ne tik nebuvo populiarus, bet netgi keistas, nes mano minėtas laikmetis ištrynė tikėjimo ženklus iš žmonių atminties. Dabar, pavyzdžiui, palaiminti maistą, persižegnoti kavinėje būtų visiškai naujas ar neįprastas dalykas. Taip pat gali būti, kad kartais žmogų sukausto baimė – kaip aš atrodysiu, kaip čia dabar bus? Staiga pradės visi į mane žiūrėti, ką pagalvos? Manau, kad tai – didelė, nevienaplanė problema.

Jūs pats dirbate pasaulietiškoje aplinkoje, su kokiais stereotipais apie tikinčiuosius jums yra tekę susidurti?

Sako – debilas, talibanas, religinis fanatikas, durnius, tamsybininkas...

Stipriau, negu tikėjausi!

Taip. Labai daug kalbame apie toleranciją – turi būti tolerantiškas tam, tolerantiškas anam... Tačiau ši tolerancija pavirto tikinčių žmonių arba tikėjimo ženklų netolerancija. Žmogus yra niekinamas dėl savo įsitikinimų. Bet Kristus taip ir sakė – patirsite persekiojimus. Jeigu nėra persekiojimų, tai reiškia, kad arba laikmetis yra labai geras, arba pats kažką ne taip darai. Badantys į tave pirštais ar besišaipantys – tiesiog natūralu tiems, kurie išpažįsta krikščionybę.

Ar išgirdęs klaidingų stereotipų apie Bažnyčią, tikinčiuosius stengiatės pakeisti pašnekovų nuomonę? Jei taip, ar mieliau renkatės diskusiją, ar esate linkęs liudyti tiesiog savo pavyzdžiu?

Manau, kad reikia įvertinti situaciją. Kartais tai – tas pats, kas ginčytis feisbuke. Supranti, kad jau atėjo tas laikas, kai argumentų niekas negirdi, – visi tik išsako savo pareiškimus. Vienas pasako savo pareiškimą, kitas – savo. O jeigu pareiškimai labai nesutampa – vienas kitą užbanina.

Jeigu matai, kad žmogus yra atviras dialogui, jam rūpi tiesos paieškos, tai tada kalbiesi. Bet jeigu jis ateina ir pareiškia savo tikėjimo išpažinimą, kuris skamba maždaug taip, kad Dievo nėra, o visi kunigai pedofilai, tada belieka tik klausti – kodėl taip galvoji? Jeigu pašnekovo širdis yra užkietinta, tokį pokalbį palaikyti bus tikrai labai sunku.

O ar gyvenant pasaulyje nesupasaulėti yra įmanoma?

Be abejo. Man labai gražus pal. Šarlį de Fuko pavyzdys. Jis norėjo išgyventi Jėzaus tylos metus ir išvažiavo gyventi į Nazaretą. Ten tylos nerado, todėl apsigyveno dabartinėje Alžyro teritorijoje, tarp musulmonų, ir gyveno kaip krikščionis. Žmogus, niekuo neišsiskirdamas iš islamiškos aplinkos, gyveno krikščioniškai.

Panašioje situacijoje esame ir mes – gyvename nebe krikščioniškoje, bet postkrikščioniškoje visuomenėje. Lyg ir remiamės tradicijomis ir krikščionybės kultūrine dirva, bet jau gyvename nukrikščionėjusioje visuomenėje, kur žmonėms krikščionybė asocijuojasi tik su Kalėdų šventimu, krikštynomis, santuoka ir laidotuvėmis. Kaip galima pajuokauti – ritualinėmis paslaugomis.

Nesupasaulėti padeda Kristus. Jeigu tiki, kad Kristus yra Viešpats Dievas ir tai išpažįsti, iš to ir semiesi jėgų. Tuo tarpu jeigu nėra Kristaus, tai krikščionybė yra tik graži idėja, viena iš daugelio kitų.

Ką galėtumėte patarti tiems, kurie tarsi norėtų keisti inertiško veikimo kupiną kasdienybės rutiną, daugiau laiko skirti santykio su Dievu, šeima ir bendruomene auginimui, bet randa pasiteisinimų, kodėl to padaryti negali?

Būna, kad ir pats negali, ir priešas padaro taip, kad tikrai negalėtum. Dvasinė realybė yra tokia, kad piktoji dvasia nesnaudžia. Jeigu esi pakrikštytas, tai priešą turi iki gyvenimo galo ir jis sudarys visas sąlygas, kad tave atitrauktų nuo Dievo. Todėl atsiversti turi čia ir dabar, o ne poryt ar senatvėje.

Vilniuje mes turime labai aktyvius vienuolynus – pranciškonai, joanitai, domininkonai, jėzuitai... Aplink juos veikla yra gana intensyvi ir sąmoningumo yra labai daug. Bet kalbant apie parapijos bažnyčias visos Lietuvos mastu, tai tikrai kunigams reikėtų išlįsti iš savo namelių, apsodintų tujomis, ir eiti pas žmones, ieškoti, vaikščioti, evangelizuoti – būti apaštalais. Manau, kad reikėtų suprasti, kad kunigystė – ne amatas. Net popiežius Benediktas XVI – Josephas Ratzingeris – yra gerai pasakęs, kad Bažnyčia pereina iš kiekybės į kokybę. Manau, kad ta kokybė turėtų didėti.

Reaguodama į Jūsų žodžius negaliu nepaklausti – kaip manote, kokia Bažnyčia bus po dešimties metų?

Aš negaliu prognozuoti, nes Viešpaties Dvasia pučia iš ten, kur nesitiki. Gali būti tikrai labai daug atsivertimų, daug kas gali pradėti pranašauti, evangelizuoti... Niekada nenurašykime Bažnyčios. Gal daug kam atrodo, kad jau galėsime katedroje greitai diskoteką rengti, bet to nebus.

(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)