Kyjivo kunigas, ant sutanos dėvintis neperšaunamą liemenę
Pagalbos kenčiančiai Bažnyčiai fondas toliau remia kunigus Ukrainoje, kurie tarnauja žmonėms karo alinamoje šalyje. Vienas jų – kunigas A. Bodnarukas, kuris patarnauja šeimoms sostinėje ir kariams patikros punktuose. Slėptuvėse nuo bombų jis švenčia liturgiją, organizuoja užsiėmimus vaikams, kad nukreiptų jų mintis nuo karo. Dėvėdamas neperšaunamą liemenę ant sutanos, jis lanko nusprendusius pasilikti Kyjive žmones, kaip kad devyniasdešimtmetę aklą moterį, gyvenančią su dukra. Kun. Andriy’us neša jiems Komuniją, teikia dvasinę paramą, taip pat pagalbos paketus. „Darau tą patį, ką ir anksčiau, – tarnauju Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms. Likau šalia vargstančių žmonių, šalia tų, kurie kovoja su priešu, padedu tiems, kurie kenčia nuo streso ir nerimo. Taip pat koordinuojame pagalbą, kurią gauname iš projektų partnerių“, – sako jaunas graikų katalikų kunigas.
Pokalbiuose su žmonėmis dvasininkas mėgina kalbėti apie meilę. Šią meilę jis sako įžvelgiantis tarp Kyjivo gyventojų. „Mūsų žmonės nepanikuoja, tačiau turi didesnį poreikį tarnauti ir palaikyti vieni kitus. Matau jų atsidavimą. Daugelis iš jų turėjo geresnes priemones, gražesnį namą ir gyveno patogiai, dabar dažnai apsirengę nudėvėtais rūbais, dieną naktį pasiryžę iškęsti šaltį, kad apsaugotų savo miestą ir kaimynus. Žmonės vieningi, ypač susibūrę apie Bažnyčią. Jie nesavanaudiški, prisiima atsakomybę vieni už kitus, yra atsidavę, žino, kam atstovauja.“ Kunigas Andriy’us prisipažįsta, kad baiminasi, kad jo jausmus galėjo paveikti karas, tačiau dėkoja Dievui, nes tyla ir malda padėjo rasti atsakymus į sunkesnius klausimus.
Jis mėgina perteikti tikintiesiems ir kariams, kad pyktyje nėra nieko šventa, nieko gera, ir primena, kad Kristus atleido jį nužudžiusiems, „nes jie nežino, ką daro“, Dievo Motinai tyliai besimeldžiant. Kunigas primygtinai ragina nekeikti priešo, nenusileisti iki jų lygio. Pasak kunigo, jėgų kovoti suteikia tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu.
Kun. Andriy nėra vienas, šimtai kunigų Kyjive atlieka šią pastoracinę ir socialinę tarnystę. Vienoje iš sostinės metro stočių, kuri šiuo metu veikia kaip slėptuvė nuo oro antskrydžių, Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios kunigai reguliariai švenčia Dieviškąją liturgiją, klauso išpažinčių, jiems talkina vienuolės tiek sielovadoje, tiek giedodamos per pamaldas. Pasaulis vienijasi aplink Ukrainą, dėl šios vienybės savanoriai ir pasaulio bendruomenė siunčia paramą į okupuotus miestus, sako kun. Andriy’us, dėkojantis už pagalbą fondui „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“, kuri padeda jo bendruomenei ir šeimai.
Kaip ir daugelyje Rytų apeigų Bažnyčių, graikų katalikų kunigais gali būti įšventinti vedę vyrai. Kun. Andriy’us turi žmoną ir vaikų. Jis pasakoja, kad jo šeima buvo priversta išvykti iš Kyjivo ir persikelti į Vakarų Ukrainą. Kunigo šeima turėjo viską palikti Kyjive ir pradėti viską nuo pradžių kitoje šalies dalyje. Karo sąlygomis tai sudėtinga, pinigai greitai baigėsi. „Tokia situacija kelia įtampą, neaišku, kiek ji tęsis, ir, nors gauname paramą iš fondo, sulaukiame naujų iššūkių. Pavyzdžiui, neturiu automobilio, tad dažnai esu priklausomas nuo kitų pagalbos vykdant savo kunigiškąją tarnystę ir pristatant pagalbos siutinius. Viskas brangsta, ypač degalai, jų trūksta, nes esami rezervai skirti kariškiams ir ypatingiems atvejams. Degalinėse didžiulės eilės norint gauti kuro, kad galėtume vykdyti savo pastoracinę misiją“, – pasakoja dvasininkas.
Dvasininkas įsitikinęs, kad Dievas gelbsti žmones nuo blogio ir nevilties. „Anksčiau buvome įpratę skųstis, kad esame neturtingi. Dabar suprantame, kad, jei atsibundame turėdami abi akis, kojas ir rankas, tai jau yra palaiminimas!“, – pabrėžia jis. Pasak ukrainiečių dvasininko, dabar ypatingas metas įvertinti paprastų dalykų vertę. Be to, karas tai ir susitaikinimo metas. „Kai Kristus buvo nukryžiuotas, buvo kape, niekas nepastebėjo nieko ypatingo. Tačiau po audros, po mirties atėjo prisikėlimas. Tas metas ir prisikėlimas, ateis.“
(DŽ/Aleteia)
