Šešiolika Granados arkivyskupijos palaimintųjų kankinių
Vasario 26 dienos rytą Granados katedroje palaimintaisiais paskelbti šešiolika vyrų – keturiolika kunigų, vienas seminaristas, vienas pasaulietis – kun. Cayetanas Giménezas ir jo draugai. Tiesa, draugai – tai liturginis apibūdinimas, mat kankiniai žuvo skirtingu laiku, skirtingose vietose ir galėjo vienas kito net nepažinoti, nors ir priklausė tai pačiai arkivyskupijai. Vis dėlto jie neabejotinai yra draugai šventųjų bendrystėje.
Jų kankinystės kontekstas toks pat, kaip ir šimtų kitų jau palaimintaisiais ir šventaisiais paskelbtų Ispanijos katalikų – dvasininkų, pasauliečių, vienuolių: pilietinis karas ir vadinamųjų respublikonų, daugiausia kairiosios pakraipos, bet taip pat ir liberaliosios, pradėtas Bažnyčios persekiojimas, grįstas neapykanta tikėjimui. Granados kankinių mirtis datuojama 1936 metų liepa ir 1937 metų kovu.
Kun. Cayetanas Giménezas, kuklaus, bet apaštališko būdo, buvo nugalabytas 1936 metų rugpjūčio 9-ąją, eidamas 69 metus. Pavojaus dienomis jis atsisakė palikti savo parapiją, buvo areštuotas ir po kelių dienų sušaudytas su keliais kitais. Jis palaidotas nežinomame kape, tačiau patys budeliai paliudijo tvirtą kunigo laikyseną – jis laimino kiekvieną pasmerktąjį mirti, o kai atėjo jo, paskutinio, eilė, sušuko „Tegyvuoja Kristus Karalius“. Ir kiti kankiniai mirtį pasitiko su tikėjimu, drąsa ir viltimi. Surinkti liudijimai rodo, kad keli iš jų atleido savo žudikams. Kai kuriuos pakirto kulka, kiti buvo nužudyti būdais, kuriais siekta suteikti daugiau kančių ar paversti jų mirtį šiurpiu spektakliu. Į septintąją dešimtį metų įžengusiam kun. José Becerra Sanchezui ant kaklo buvo užnerta kilpa, jis buvo nutemptas prie jūros ir įmestas į vandenį.
25 metų Miguelis Romero Rojas kunigystės šventimus gavo 1936 metų birželį, o liepos 19 d. buvo areštuotas, priverstas išsikasti gilią duobę, pats įkastas į ją beveik iki galvos, o tada užspardytas žirgo.
Vienintelis pasaulietis šioje palaimintųjų kankinių grupėje José Muñoz Calvo, 23 metų amžiaus katalikiško jaunimo asociacijos pirmininkas, sulaikytas pasakė: „Jei dėl to mane sulaikote, tai eime“, o kalėjimo bendražygius guodė tokiais žodžiais: „Mirsime ramybėje, esame katalikai ir vienintelis mūsų nusikaltimas yra tai, kad tokie esame. Būkime Kristaus kankiniai. Tegyvuoja Kristus Karalius.“
Jauniausias iš kankinių – Antonio Caba Pozo, seminaristas, 22 metų amžiaus. Kulka jį pakirto kalbantį rožinio maldą, ramų ir susikaupusį.
„Kankiniai, kuriuos šiandien pagerbiame, kaip ir daugelis kitų šioje nuostabioje žemėje, liudijo Kristų ištverdami dideles kančias ir pačią mirtį tragiškų ir skaudžių antikrikščioniško pobūdžio įvykių kontekste. (...) Visi jie, patirdami smurtinę mirtį, savo širdyse šaukėsi Dievo: Tavo gailestingumas vertingesnis už gyvybę“, – sakė beatifikacijos Mišių Granados katedros homilijoje kardinolas M. Semeraro. Nes, anot jo, tikėjimo į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų šviesoje jie pripažino, kad būtent iš mirties gimsta gyvenimas. Todėl kankinių šventumas niekada nėra praeities įvykis, priešingai, tai visada yra malonė Bažnyčiai.
Pasak šv. Ambraziejaus, mes esame kankinių vaisius, todėl turime jų šauktis. Jie mums yra tarsi amžinojo gyvenimo laidas. Net jei buvo silpni ir darė nuodėmes, jie buvo apvalyti savo pačių krauju ir dabar gali mus užtarti už mūsų nuodėmes. Dievo kankiniai yra tie, kurie mus veda, kurie padeda mums pažvelgti į savo gyvenimą. Todėl neturime bijoti parodyti jiems savo silpnybių, nes jie patys, nors ir pasiekę pergalę, patyrė žmogiškąjį silpnumą (žr. De viduis IX, 55: PL 16, 251).
„Tad ir mes pagerbiame naujuosius palaimintuosius kankinius, suvokdami, kad juose, nors ir trapiuose bei silpnuose, kaip ir mes, paslaptingu būdu yra Kristus“, – sakė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. (RK / Vatican News)
