Kun. R. Doveika. Gundomiems daug nuveikti svarbu laiku sustoti
„Laiko visuomet yra tiek pat. Tiek pat dienų metuose, valandų paroje ir sekundžių minutėje. Tačiau koks jo turinys? Žmogus jaučia pagundą laiką ne praturtinti ar įprasminti, o labai skubotai ir daug per jį nuveikti. Būtent tas „reikia nuveikti“ paverčia mus nelyginant tuo vilkeliu, kurį paleidai ir jis iš inercijos sukasi“, – sakė Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas kun. Ričardas Doveika.
Kuriantis pozityvius dalykus – neapsaugotas nuo perdegimo
Dvasininko teigimu, šiuolaikinis žmogus šuoliuoja vis didesnių mokslinių atradimų, techninių inovacijų bei kitų pasiekimų link. Tačiau tai sukelia ir neigiamų pasekmių. Viena iš jų yra vartotojiškumas. „Jis skatina konkurenciją – turi būti pirmas, tobulas, daugiau vartoti, sukurti, išnaudoti, panaudoti, visur įsitraukti, viską išmėginti. Tai baigiasi perdegimo sindromu, kuris gali ištikti ir šuoliuojančius nuo vienų pozityvių dalykų prie kitų. Perdegti gali ir kunigai, ir vienuoliai“, – pažymėjo kun. Ričardas.
Nuolatinis vartojimas asmenį, pašnekovo žodžiai tariant, atbukina: „Jam viskas tampa nebeįdomu, niekas nebedžiugina, niekas nebeteikia džiaugsmo ir prasmės. Perdegimas atveria tam tikrą tuštumą, pajuntama beprasmybė. Žmogus šitoje tuštumoje neranda savęs. Tuomet susiduriama su depresija, savižudybėmis, polinkiu į psichotropinius dirgiklius – vaistus, alkoholį, narkotikus. Neturėdamas tam tikrų vidinių atspirties taškų arba įrankių, kaip su tuo susitvarkyti, žmogus apsigobia beprasmybės apsiaustą.“
Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas taip pat priminė ir karantino Lietuvoje patirtį. „Pirmojo karantino metu visi labai džiaugėmės, mėgavomės galėdami būti kurį laiką ištraukti iš to ritmo, kuriuo gyvenome. Karantinui pasibaigus arba vėl grįžome į iki tol turėtą ritmą, arba pradėjome visa tai atmesti, o tai ėmė kelti naujų problemų – skyrybos, konfliktai, emocinis pervargimas, pykčiai... Kai kuriems iš mūsų tai, tam tikra prasme, buvo giluminių, per ilgą laikotarpį susiformavusių skaudulių išpūliavimo laikas.“
Kunigo teigimu, perdegimo patirtis sukelia psichologinių problemų, orumo ir savivertės praradimą. Žmogus jaučia kažkur nespėjantis, dvejoja padarytais pasirinkimais, ima sau priekaištauti. „Neturėdami įrankių, kuriuos galėtume panaudoti kaip stabdį, daugelis žmonių tiesiog plaukia pasroviui. Bet juk žinome, kad pasroviui plaukia tik negyvos žuvys“, – teigė pašnekovas.
4 įrankiai, leisiantys pasiekti pokyčių
Pirmuoju įrankiu, leidžiančiu atpažinti kylančias problemas ir rasti jiems tinkamų sprendimo būdų, Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas įvardijo drąsą apsivilkti tiesa: „Popiežius Pranciškus kviečia atsigręžti į praeitį, prisiminti, kas esame. Suprasti, kad esu kūrinys, ne pagamintas, bet sukurtas pagal Dievo paveikslą, jo asmeniškai norėtas. Tai – kelionės savęs, savo supratimo link, įrankis. Turiu nusileisti į savo vidaus gelmes ir pasižiūrėti, kas esu.“
Antrasis įrankis – tai santykiai. „Vertėtų savęs paklausti, ar tame skubėjime, kuris mane išvargino, aš veikiau būdamas kartu su kitais ir dėl kitų? Ar, priešingai, konkuruodamas ir nustelbdamas kitus? Kiek sugebėjau išsaugoti darną santykiuose? Svarbu suprasti, kad kitas, esantis šalia manęs, yra man ne konkurentas, ne priešas ir ne tas, kurį man reikia nustelbti, užgožti, eliminuoti, bet lygiavertis mano gyvenimo pakeleivis. Kad būčiau pačiu savimi, man nereikia su niekuo konkuruoti“, – sakė kun. Ričardas.
Jis priminė apaštalo Pauliaus žodžius, sakydamas, kad vienintelis lenktyniavimas tarp krikščionių turi būti darant vienas kitam gerus darbus ir varžantis tarpusavio meile: „Rūpestis vienas kitu yra trečiasis įrankis. Jis yra skirtas ne tam, kad kitą aptarnaučiau, ne tam, kad iš kito uždirbčiau, kad kitas man būtų naudingas, tačiau tam, kad apsispręstume vienas už kitą, suprastume, kad kitas turi teisę būti.“
Kaip ketvirtą įrankį dvasininkas įvardijo reikiamybę nesupasaulėti. „Krikščionio drąsa nesupasaulėti nereiškia, kad reikia kažką atmesti, nustoti rūpintis pažanga, kūryba, ekonomika, politika arba kitais dalykais. Nesupasaulėti – tai reiškia į visa pažvelgti Dievo žvilgsniu. Pažvelgti ne iš nieko negalinčio pakeisti asmens pozicijų, bet prisiminti, kad Dievas yra man davęs širdį, dvi rankas, du plaučius, turiu sąmonę ir protą. Todėl viskam, ką darau, turiu suteikti prasmę, kurti ir gyventi visavertį gyvenimą“, – pažymėjo jis ir pridūrė, kad išvardytų įrankių naudojimas suteikia žmogui galimybę šiandieniniame skubančiame pasaulyje išsaugoti širdies ramybę.
Dvasinis gyvenimas – visa ko esmė
Ramią širdį lengviau išlaikyti besirūpinantiems savo dvasiniu gyvenimu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad tokiems žmonėms nekyla grėsmių įsitraukti į skubėjimo, nerimo bei streso kupiną kasdienybės sūkurį, tačiau jie turi daugiau galimybių atpažinti neigiamai gyvenimą veikiančius veiksnius bei jų išvengti. Vis dėlto, pažymėjo kun. Ričardas, nors krikščionims gali būti lengviau išvengti pasaulio vartotojiškumo, jie gali susidurti su pagunda vartoti vadinamuosius pozityvius dalykus: „Mes galime pavirsti sakramentiniais turistais, kurie tiesiog pradeda eiti nebe gilyn, bet platyn. Šiandien aš čia, rytoj – ten, šiandien man tas įdomu, rytoj nebeįdomu... Mes ir pozityvius dalykus galime diskredituoti.“
Dvasininkas sakė pastebintis, kad krikščionys Bažnyčią tarsi paverčia savo nuosavybe. „Elgiamės savo veiksmus pagrįsdami savo norais, nuomone, galia – aš esu klebonas, vienuolis ar bendruomenės narys ir galiu spręsti. Kai Bažnyčioje iš „mes“ ir „Dievo tauta“ atsiranda „aš“, tuomet randasi nesusikalbėjimų ir nesusipratimų. Negaliu suprasti, kaip mes, krikščionys katalikai, pasidavėme keistai pagundai skirstyti vieni kitus į katalikus liberalus ir katalikus tradicionalistus, pažangius katalikus ir katalikus atsilikėlius. Vien šių terminų egzistavimas arba savęs priskyrimas vienai ar kitai šių pusių jau yra veikimas prieš Bažnyčią ir Bažnyčios Kūno draskymas“, – teigė kun. Ričardas.
Vietoje dialogo – vadinamoji atmetimo kultūra?
Dvasininko teigimu, katalikai šiandien turėtų savęs paklausti – ar aš jaučiu kartu su Bažnyčia? Ar į pasaulio reiškinius žvelgiu su Bažnyčia? „Kiekvienas asmeniškai klystame ir suklystame. Bet Dievo tauta neklysta. Ne veltui popiežius Pranciškus mus įveda į labai gilią patirtį – sinodo kelią, sinodiškumą, kurie, atrodo, daugelį labiau sutrikdo, nei teikia žinojimą, kaip reikėtų elgtis. Tai reiškia, kad kiekvieno mūsų gyvenime kalba ir veikia Šventoji Dvasia, kiekvieno mūsų gyvenimas yra persmelktas Trejybės slėpinio.
Paklauskim savęs, kiek aš išlieku vieningas su visuotine Dievo tauta, su Dievo Bažnyčia? Nes, jei esu žmogiškas, tai ir mano Bažnyčia bus žmogiška, ir šeima, darbo vieta, santykiai bus žmogiški. Kiekvienas turime akinius, pro kuriuos žiūrime į mus supančią aplinką. Vieniems patinka žvelgti šviesoje, bet yra tokių, kuriems patinka tik šešėliai“, – pažymėjo pašnekovas.
Pasak jo, šiandien vis dažniau galima pastebėti situacijų, kai tarytum vaikštome peilio ašmenimis ir nebesivarginame puoselėti dialogo kultūros. „Nebematome joje naudos, grožio ir ateities. Šiandien pasirenkamas kitas kelias – vadinamoji atmetimo kultūra. Šiandien nebereikia vargintis užmegzti dialogą, daug paprasčiau atmesti – nebedraugauti, užblokuoti socialiniuose tinkluose, gatvėje praeiti pro šalį tarytum kito nepastebint, susikurti savo burbulą. Šiandienos besiformuojančių burbulų visuomenė jau yra labai pavojingų reiškinių ženklas, kuriame slypi gilūs visuomenės nesutarimo pavojai, bet, neduok Dieve, kad atsirastų kam nors pagunda formuoti burbulų Bažnyčią arba jei Bažnyčioje prigytų toji atmetimo kultūra...
(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
