Kun. Petras Pich. Rūpintis ne tik telefono, bet ir sielos pakrovimu
Kunigas sutiko pasidalyti mintimis, kaip prasmingai išgyventi advento laikotarpį, pasirengti Jėzaus gimimo šventei bei pasirūpinti, kad ramybė, malda ir džiaugsmas būtų ne tik trumpam šventiniu laikotarpiu šmėsteliantys atributai, tačiau nuolatiniai mūsų gyvenimo palydovai.
Šv. Kalėdos – susitikimas viršukalnėje
„Dažnai Lietuvoje sakoma, kad adventas – tai laukimas. Mano manymu, vietoje to, kad adventą įvardytume kaip laukimą, galėtume jį vadinti atėjimu“, – sakė kun. Petras Pich. Jis teigė, kad galimai dėl to, kad ir pats yra kilęs iš kalnuoto Ispanijos regiono, jam patinka adventą palyginti su kopimu į kalną: „Tai yra kopimas tiek iš Jėzaus, tiek iš mūsų pusės. Pavyzdžiui, tarp Ispanijos ir Prancūzijos driekiasi Pirėnų kalnai. Galima įsivaizduoti, kad mes, kaip pensininkai su lazdomis, kopiame nuolaidžiu šlaitu iš Prancūzijos pusės, o Jėzus – stačiomis uolomis iš Ispanijos. Adventas yra atėjimas, kai mes galiausiai susitiksime kalno viršukalnėje“.
Pasak pašnekovo, tokios kelionės kalno viršūnės link metu pravartu atsakingai peržiūrėti nešamos kuprinės turinį: „Kartais per daug prisikrauname kuprinę, ypač puikybės. Tad tos keturios advento savaitės yra skirtos jai ištuštinti – trupučiuką nusižeminti ir laukti, kad Jėzus mus pamokytų nuolankumo. Šiuo laikotarpiu taip pat reikėtų nepamiršti ir gerų manierų. Būtų faina, kad adventas taptų švelnumo revoliucija, kai, pavyzdžiui, laukdami eilėje užleistume skubančius ar atsiprašytume tų, su kuriais esame susipykę.“
Be to, nors katalikai neretai įvardija, kad Jėzus yra pirmoje jų gyvenimo vietoje, tačiau, pašnekovo teigimu, turėtume siekti, kad Jėzus būtų pačiame mūsų gyvenimo centre. „Kuo tai skiriasi? Ryte atsibundame, pasimeldžiame. Per pietus dar palaiminame maistą. O paskui ji pamirštame. Jis lieka savo pirmoje vietoje, o mes sukamės antroje. Tuo tarpu turėti Jėzų savo gyvenimo centre yra iššūkis. Gyvenime turime daug žvaigždučių, bet būtų faina, kad vienintelės žvaigždė per Kalėdas būtų Kūdikėlis Jėzus“, – sakė Šventojo Kryžiaus ir Opus Dei prelatūros kunigas.
Dovanų laikas – priminti, kiek Jėzus daug dovanoja
Dvasininkas pasakojo tarnystei į Lietuvą atvykęs gruodžio 30-ąją, todėl Kūčių vakarienėje, apie kurią jau buvo spėjęs nemažai išgirsti, turėjo galimybę sudalyvauti tik po metų. „Visus metus laukiau, laukiau... Ir iš tikrųjų, Kūčios buvo – vau! – sočios. Po to net teko sportuoti, kad sugrįžčiau į formą. Tačiau tai yra gerai! Kadangi susitinku su studentais ir studentų atstovybėmis, man visada patinka pirkti daugiau picos, nei reikia. Ir patys studentai sako – kunige, per daug! Išties, per daug. Bet juk toks yra mūsų Dievas – duodantis daug!”
Pasak kun. Petro, Kalėdų laikotarpiu dovanodami vieni kitiems dovanas galime suprasti tikrąjį Dievo gerumą. „Įsivaizduokite, kad esate pakviesti aplankyti Billo Gateso. Vau! Juk tai vienas turtingiausių pasaulio žmonių, jis visko turi! Tad ką jam padovanoti? Nuperkame šakotį, padovanojame. O jis tik paklausia, ar atvykome automobiliu, ir krauna mums kompiuterius, telefonus, kitą išmaniąją techniką... Panašiai ir mes dovanojame Jėzui, bet jis atsilygina mums apdovanodamas nepalyginamai daugiau. Šv. Kalėdos ir yra dovanų laikas, kad mums primintų – Jėzus daug dovanoja“, – teigė pašnekovas.
Daugiau fiesta negu siesta!
Paklaustas, ko imtis, kad ramybė, malda ir džiaugsmas ne tik trumpam šmėstelėtų advento metu, tačiau taptų nuolatiniai mūsų gyvenimo palydovai, dvasininkas patarė rūpintis ne tik savo išmaniojo telefono, bet ir sielos pakrovimu: „Ar įmanoma, kad jaunuolis išeitų iš namų su nepakrautu telefonu? Jis jaustųsi lyg būtų nuogas. Ar įmanoma, kad katalikas išeitų iš namų be maldos?.. Geriausia dovana adventui – dienos Evangelijos apmąstymas, pavyzdžiui, naudojantis puslapiu kasdienapmastau.lt. Užtruksime 7 minutes – kol krausime mobilųjį telefoną, taip pat pasikrausime ir sielą“.
„Tuo tarpu visiems studentams patarčiau išgirdus, kad kažkas artinasi – instinktyviai paslėpti telefoną arba mesti jį šalin, kad kitas suprastų: esi man svarbus! O įvykus susitikimui, kadangi metai jau eina į pabaigą, paklausti: kokie buvo šie metai? Kas pasisekė, kas nepavyko? Taip pat pasiteirauti, o kokią svajonę turi? Mano manymu, paslėpę telefoną pamatysime, kad Dievas gali su mumis kalbėtis per kitus, tereikia daugiau klausytis. Popiežius taip pat kalba apie susitikimo kultūrą. Tai yra geras dalykas, manau, jaunimas nori daugiau bendrauti, nei būti prie ekranų“, – mintimis dalijosi jis.
Pokalbiui besibaigiant kun. Petras Pich ragino nepamiršti, kad Dievui nėra negalimų dalykų: „Kasdien apmąstydami Evangeliją ir vieną kitą ištrauką nuolat turėdami galvoje, galėsime pereiti nuo pesimizmo prie optimizmo. Mano manymu, reikia, kaip ispanai sako, daugiau fiesta, negu siesta. Katalikai miega, o juk turėtume kasdien katalikiškai tūsinti!“
(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
