Kristaus gimimas, Kalėdos

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje. Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Staiga prie angelo atsirado gausinga dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 1–14)

DIEVAS, KURĮ GALIMA PALIESTI

Lukas pirmasis pamėgino Jėzaus gimimą atvaizduoti istoriškai. Tiesa, nurodymai, kuriuos sutinkame Evangelijoje, nėra labai tikslūs ir verčia mokslininkus diskutuoti, kuriais metais iš tiesų gimė Jėzus. Lukui, tačiau, rūpėjo ne tiek pateikti tikslius istorinius faktus, kiek parodyti Jėzaus gimimą, kaip įžengimą į pasaulio istoriją.

Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, jog visi evangelistai mums perduoda vieną ir tą pačią tiesą, tačiau tai daro skirtingu būdu. Evangelistas Matas, pavyzdžiui, kalbėdamas apie Jėzaus gimimą, mini iš Rytų šalies atkeliavusius pasveikinti gimusį Viešpatį išminčius, tuo tarpu Lukas kalba apie piemenis. Skirtingi personažai, tačiau juos jungia viena mintis – tai žmonės, kurie buvo laikomi labiausiai atitolusiais nuo Dievo: išminčiai dėl to, kad buvo pagonys, o piemenys – nešvarūs ritualine prasme. Tačiau juos visus apsupa gimusio Dievo meilė, kuri ir tampa pačia svarbiausia istorine žinia.

Piemenys buvo laikomi nepriklausančiais visuomenei asmenimis. Visų akyse jie buvo vagys ir nusikaltėliai. Buvo kalbama, kad, nuolat gyvendami su gyvuliais, jie ir tapo panašūs į juos. Žinoma, jiems nebuvo galima lankytis šventykloje ar sinagogoje, ir buvo sakoma, kad jie neverti būti išganyti. Vadinasi, atėjus Mesijui, jie būtų buvę pirmiausiai atriboti nuo Jo.

Lukas atmeta mintį, kad Dievas teisia ar baudžia, bet priešingai, – skelbia gerą naujieną: kuomet Dievas susitinka su nusidėjėliais, Jis juos apgaubia savo meilės šviesa. Piemenys to nežinojo, todėl „labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“. Mesijas atėjo į pasaulį dėl jų, laikomų paskutiniais, tų, kurių neviltis jau praaugo viską.

Dievas atėjo į pasaulį, ir nuo tos dienos niekas negali kaltinti, kad Jis gyvena atsiribojęs nuo žmonių, apsuptas dangaus begalybės. Dievas taip pamilo žmones, kad tapo vienu iš mūsų. Iš tiesų Viešpats galėjo pasirinkti tūkstančius kitų būdų, norėdamas save apreikšti pasauliui, bet pasirinko tam žmogaus kūną. Pasaulyje, kuriame žmogus laiko save neliečiamu, Dievas leidžiasi paliečiamas.

Vis dėlto labiausiai pribloškia Jo pasirinktas apsireiškimo būdas. Turėdamas begalines galimybes Dievas pasirinko jauną mergaitę ir paprastą dailidę, niekam nežinomą miestą ir gyvulių ėdžias. Taip Dievas apsigyveno tarp žmonių. Atrodo, tikrai Jis būtų galėjęs pasirinkti geriau, tačiau Tam, kuris iš nieko sukūrė Visatą, prireikė paprastos mergaitės, kad galėtų išgyventi žemėje. Neįtikėtina, bet Dievas yra kaip tik toks, ir mes, norėdami gerai suprasti šį Evangelijos puslapį, turėtume pamiršti tą saldų rūką, kuriuo esame apgaubę Kalėdų šventes. Tai ne vien tik gerų sentimentų šventė ir ne apsikeitimas dovanomis. Gerai pagalvojus, čia nėra daug motyvų šventei, ir, ko gero, neatsitiktinai pirmieji krikščionys pradžioje netgi nešventė Jėzaus gimimo. Lukas mums pasakoja apie žmogumi tapusį Dievą, kurio nepastebėjo žmonės. Taip ir mūsų dienomis Kalėdos gali būti verslas, gražus farsas, kai apsimetame, kad Jėzus gimsta iš naujo, arba ypatingas įvykis, nulemiantis visą mūsų tolesnį gyvenimą. Viskas priklauso tik nuo mūsų širdies.

Nuostabu žinoti, kad Dievas gimė mums visiems: tiems, kurie laukė Jo, ir tiems, kurie nenori nieko girdėti apie Jį. Tiems, kurie jaučiasi Jam artimi, nes, taip, kaip ir Jis, gyvena istorijos pakraščiuose, bet taip pat ir tiems, kurie įsivaizduoja esant Jį toli, dangaus aukštybėse. Tiems, kurie mėgina žengti vieną žingsnį po kito link Jo, ir tiems, kurie nesugeba pamatyti, kad Jis jau žengė link jų šimtą žingsnių. Jis gimė tiems, kurių širdys apgaubtos džiaugsmo, ir tiems, kurie po eilės metų pirmą kartą Kalėdas pasitiks be savo vyro ar žmonos, tiems, kurie šventes turi praleisti vienatvėje ir tiems, kurie galiausiai apkabins vaikus.

O pati geriausia žinia yra ta, kad Dievas leidžiasi paliečiamas. Jis pavargo nuo to, kad žmonės Jo nesupranta ir atėjo pas juos, kad papasakotų apie save. Nuo tos akimirkos mes žinome, jog Dievas yra meilė, vien tik meilė…

Adolfas Grušas