Bažnyčia. Maža nereiškia nesvarbi

Jėzaus skelbiamas Dievas renkasi mažuosius ir vargšus, jis apsireiškia dykumoje, o ne valdžios rūmuose. Bažnyčia neturi lenktyniauti dėl skaičių, turi atsisakyti troškimo būti matoma, būti reikšminga pasaulio arenoje. Tačiau būti mažam nereiškia būti nereikšmingam. Būti raugu, kuris fermentuojasi paslėptas „pasaulio tešloje“, iš tikrųjų nereiškia pasidavimo lėtam gyvenimui, ėjimui pirmyn tik iš inercijos. Popiežiaus nurodytas kelias yra atvirumo kitiems, tarnystės, palydėjimo, įsiklausymo, konkretaus artumo visiems kelias. Būti mažu nereiškia užsidaryti savyje ir džiaugtis savo mažumu.

Sekuliarizacija ir rimti sunkumai, su kuriais krikščionys šiandien susiduria perduodami tikėjimą, kelia pavojų užsidaryti savyje, mėginti kurti tobulas bendruomenes, kurios atsiriboja nuo pasaulio, laukti, kol praeis audra ir nostalgiškai prisiminti praeitį, kurios nebėra. Yra ir kitas pavojus – su pernelyg dideliu aktyvumu atsiduoti misionieriškoms strategijoms, manant, kad skelbimas, liudijimas ir net atsivertimas yra ne Dvasios vaisiai, kuriems turime palikti vietos, bet mūsų gebėjimų ir mūsų veiklumo rezultatas. Kyla pavojus, kad evangelizacijos centre bus evangelizuotojas ir jo gudrybės, o ne Evangelija ir jos pagrindinis veikėjas. Jam užleisti vietą – tokia yra gilioji atsivertimo, kaip mąstysenos pakeitimo Evangelijos šviesoje, prasmė.

Todėl mažumas, apie kurį kalba Pranciškus, yra dovana. Tai suvokimas, kad be Dievo nieko negalime ir kad Dievas yra tas, kuris mus pranoksta, palaiko, perkeičia. Šis suvokimas brangus ir toms Bažnyčioms, kurios vis dar yra gausios. Ką tik prasidėjusios Sinodo kelionės teikiama galimybė gali padėti krikščionių bendruomenėms išsivaduoti iš biurokratijos, klerikalizmo, pasitikėjimo struktūromis saitų ir kurti ar atkurti žmogiškųjų santykių audinį, kuriame svarbiausias būtų liudijimas.