Paieška

Trisdešimt antrasis eilinis sekmadienis Trisdešimt antrasis eilinis sekmadienis 

Trisdešimt antrasis eilinis sekmadienis

Net jei tai būtų tik du gerumo skatikai, tik trupiniai, tik šypsena ar glamonė, visi žmonės, kurie tai daro iš visos širdies, tiki ateitimi. Naktis prasideda patekėjus pirmajai žvaigždei, o naujas pasaulis - su pirmuoju gerojo samariečio gestu.

Mokydamas Jėzus kalbėjo miniai: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmąsias kėdes sinagogose ir pirmąsias vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“. Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į atnašų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12, 38–44)

TAI, KAS DUODA GYVYBĘ

Neįvardyta moteris, vieniša našlė, vargšė, yra paskutinis veikėjas, su kuriuo Jėzus prieš savo kančią susitinka Evangelijoje pagal Morkų. Ji tampa ir paskutine mokytoja mums, patenkintiems savimi Viešpaties sekėjams…

Jėzus visada ypač atkreipdavo dėmesį į tokias vienišas moteris. Jos priklausė biblinei beginklių žmonių triadai: našlės, našlaičiai ir svetimšaliai. Tai žmonės, kurie Izraelio visuomenėje neturėjo praktiškai jokių pilietinių teisių. Todėl pats Dievas įsikiša ir imasi juos ginti: „Jie yra mano!“

Evangelijoje pavaizduota našlė – tai gyvenimo mokytoja, kuri, neturėdama jokių titulų ir nepratardama nė vieno žodžio, savo išmintį išreiškia ašaromis ir dosnumu.  Šią širdies pamoką išklausę ir išmokę, galime geriau suvokti gyvenimo esmę.

Sėdėdamas šalia aukų skrynios Jėzus stebi maldininkus. Jo žvilgsnis skvarbus ir aštrus, kaip pranašų, kaip to, kuris myli gyvenimą ir rūpinasi visomis jo detalėmis. Todėl Viešpats pamato ir, atrodo, nereikšmingą gestą, kuriame slypi dieviškumas, Jo akyse į aukų dėžę krintantys du pinigėliai blyksteli Visagalio šviesa. Moteris į šventyklos iždą įmetė du skatikus, bet davė daugiau, nei visi kiti. Kodėl daugiau už kitus? Taip yra todėl, kad Dievo svarstyklės matuoja ne kiekybę o kokybę, pasveria ne skaičius, o širdį. Ta moteris nieko nedavė iš to, kas jai atlieka, bet viską, tai, ką turi, kas jai būtų reikalinga pragyvenimui, atidavė, norėdama išlaikyti savo santykį su Dievu.

Mums neverta savo gyvenime ieškoti šventų žmonių. Galbūt jų rastume, o galbūt ir ne. Juk iš tiesų mes taip pat nežinome, ar Evangelijoje minimos moters moralė buvo labai aukšta, ar ne, tačiau žinome, kad Viešpats ją pagyrė. Tad neturėtume būtinai stengtis surasti tobulų žmonių, bet verčiau ieškoti dosnių žmonių, dovanojančių savo laiką ir meilę, net ir į paprastus poelgius įdedančių visą širdį. Gerumo gestas, nežiūrint jo paprastumo, niekuomet nebus juokingas ar nereikšmingas. Visuomet labiau verta pasitikėti ne tais, kurie gali pasigirti savo turtais ar aukšta kilme, bet tais, kurie turi kilnią širdį. Dievo akyse svarbus yra ne tas, kuris save laiko tobulu, bet tas, kuris, suvokdamas savo menkumą, aukoja save patį.

Originalus Morkaus tekstas skamba genialiai: „Ji įmetė visą savo gyvenimą“. Vargšė našlė pasidalijo su pasauliu savo širdies švelnumu ir savo gyvenimu. Taip vyksta visąlaik, ir tai, ką žmogus iš savo širdies gerumo atiduoda, sklinda visatoje, tarsi šviesi ir galinga energija, nes kiekvienas žmogaus veiksmas, atliekamas visa širdimi, priartina mus prie Dievo.

Paskutinio mūsų gyvenimo vakaro šiame pasaulyje klausimas skambės panašiai: „Mažai ar daug davei gyvenimui? Ar ten, kur praėjai, liko daugiau ar mažiau gyvybės?“ Dievo namuose pirmosios vietos yra skirtos tiems, kurie jau dabar, kiekvienuose namuose dalijasi širdies šiluma su tėvais, vaikais ar nepažįstamais žmonėmis. Paprastai tai iš pažiūros maži dalykai, bet visuomet susiję su parodomu rūpesčiu, dėmesiu, gerumu…

Net jei tai būtų tik du gerumo skatikai, tik trupiniai, tik šypsena ar glamonė, visi žmonės, kurie tai daro iš visos širdies, tiki ateitimi. Naktis prasideda patekėjus pirmajai žvaigždei, o naujas pasaulis - su pirmuoju gerojo samariečio gestu.

Adolfas Grušas

2021 lapkričio 06, 14:28