Paieška

Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave 

Trisdešimtasis eilinis sekmadienis

„Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Šviesą išvystame, kai tikime, kai žinome, kad tai įmanoma tik einant kartu su Viešpačiu.

Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“. Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“. Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“. Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10,46-52)

NEĮGALIOJO PAMOKA

Pirmajame Mišių skaitinyje girdima pranašo vilties giesmė įsiveržia į mūsų gyvenimus, pripildydama džiaugsmo ir nutildydama pesimistinį požiūrį į pasaulio ir žmogaus istoriją. Čia sakoma, kad Dievas niekada nepamiršta savo rankų darbo, nuolat yra arti žmogaus, savo kūrinio. Kiekvieną kartą, kai Jis susitinka su mumis, Tėvo širdį apima džiaugsmas. Jo laimė - būti su žmonių vaikais.

Visi išgelbėjimo ženklai yra tėviški ir motiniški. Jiems būdingas ne jėgos šauksmas, o paprastumas, kai vaikui ištiesiama ranka, kad jis neparkristų ir nesusižeistų.

Dievas surenka savo šeimą, neišskirdamas aklųjų, luošųjų, nėščiųjų ir gimdyvių. Visi, kurie išvyko verkdami, sugrįš su džiaugsmu ir paguoda, nes Dievas yra mūsų tėvas, o mes esame Jo vaikai.

Šioje grandiozinėje Senojo Testamento vizijoje, kurioje nėra galingų ir arogantiškų žmonių, o tik paprasti žmonės, telpa ir šių dienų rūpesčiai: išnaudojamo darbininko, pagalbos nesulaukiančio ligonio, ignoruojamo ir atstumto vargšo, nebylio, negalinčio apsiginti žodžiais, išduotų vaikų ir jaunuolių, kurių spontaniškumą ir viltis aukų ieškantys šakalai parduoda lengvo pasitenkinimo rinkoje, skausmas…

O kur esame mes, tikintieji meile?

Ar mes sekame mūsų aukščiausiojo kunigo Jėzaus pėdomis, kuris buvo pasirengęs paaukoti save, kad išgelbėtų tuos, kurių niekas nevertina ir dėl kurių niekas neišleistų nė cento? Ar tikrai mes užjaučiame tuos, kurie yra išnaudojami, nes neturi ginklų apsiginti? Ar mes prisiimame jų silpnumą?

Kartais atrodo, kad mūsų bendruomenės yra labai nereikšmingos, sprendžiant žmogiškąsias problemas…

Todėl mums ir yra skirta aklojo Bartimiejaus istorija: tarsi pamoka, atskleidžianti tikrojo kelio prasmę.

Bartimiejus yra aklas - neįgalus žmogus. Jis sėdi pakelėje: atstumtasis, nemaloniai užstojantis mūsų patogius kelius. Jis prašo išmaldos: elgeta, varginantis mus prie bažnyčių…

Tačiau jis turi savyje didžiausią turtą: girdi praeinantį Jėzų, pastebi Jį, užmezga su Juo gilų ir paslaptingą ryšį. Elgeta pradeda šaukti: neketina tylėti, likti nepastebėtas tarp visų abejingumo. Jis kalba maldą, kuri ilgainiui sustiprins daugelio žmonių tikėjimą: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“

Mūsų ausims vargšų balsas visada skamba šaižiai, erzina, kaip sirenos kauksmas. Neatsitiktinai „daugelis jį draudė, kad nutiltų“.

Nutildyti nepatogius žmones… Nutildyti silpnuosius, tuos, kurie šaukiasi be balso… Tai galingų žmonių stilius, ne kartą pritaikomas net ir krikščionių bendruomenėse…

Tačiau aklasis Bartimiejus šaukia dar garsiau. Tikra tiesa, kad nėra didesnės jėgos už tą, kurią turi žmogus, veikiantis iš tikro poreikio, dėl savo padėties kančios, dėl gyvenimo vienatvės, dėl kasdienio pavojaus būti visų pamirštam. Jo šauksmas visada tas pats: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Tikėjimas duoda balsą, viltis suteikia jėgų, o pasitikėjimas Jėzaus iš Nazareto meile – drąsos, kad neįgalaus žmogaus, kad ir kokia būtų jo negalia, būklė taptų oria. Netgi ir tada, kai negali apginti savo orumo…

Jėzus sustoja… Jį supa didelė minia. Bet Jis turi sustoti, nes tą akimirką Jėzui visas pasaulis yra Jo besišaukiančiame žmoguje. Kai iš tiesų įsiklausome, kai susitinkame, kai mėginame suprasti, nebegali egzistuoti niekas kitas. Laikas, dėmesys ir visos jėgos skiriami žmogui.

Jėzus sustoja ir tiems, kurie bandė nutildyti akląjį, nedvejodamas įsako: „Pašaukite jį“. Šie žodžiai pakeitė ir minios požiūrį. Žmonės jau visiškai kitokiu tonu kreipėsi į akląjį: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“.

Bartimiejaus gyvenimas akimirksniu tapo kitoks. Jis metė savo apsiaustą, visą savo turtą, dieną ir naktį saugojusį jį nuo alinančio karščio ir stingdančio šalčio ir pašoko ant kojų. Jis dar tebėra aklas, bet eina pas Jėzų, kuriame yra išgelbėjimas.

Jėzus klausia elgetos: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“

Viešpats apie mus žino viską. Tačiau Jam reikia, kad mes patys įvardintume tai, ko laukiame iš Jo.

„Rabuni, kad praregėčiau!“ Iš aklojo širdies vėl sklinda mums rūpimos maldos šviesa.

Ar mes, regintieji, suprantame, kokioje tamsos bedugnėje kartais gyvename?

Jėzaus atsakymas yra nuoseklus: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Šviesą išvystame, kai tikime, kai žinome, kad tai įmanoma tik einant kartu su Viešpačiu.

Adolfas Grušas

2021 spalio 23, 15:06