Paieška

Vatican News
Burkina Faso krikščionys Burkina Faso krikščionys 

Misionieriaus žvilgsnis į Burkina Fasą

Sekmadienį, spalio 24 dieną, minima Pasaulinė misijų diena. Savo patirtimi iš misijos Burkina Fase dalijasi t. Paolo Motta iš Villaregia misijų bendruomenės.

„Mūsų bendruomenės 2015 metų susitikime nuspręsta įsteigti naujus namus ir mūsų misijai suteikti naują impulsą, visų pirma Burkina Fase. Ši šalis buvo pasirinkta dėl dviejų motyvų. Tai vienas iš skurdžiausių pasaulio kraštų, su vienu iš mažiausių BVP. Antra, tarp mūsų buvo du ar trys misionieriai, susiję su tuo kraštu: gimę Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje, tačiau burkinafasiečių šeimose. Tai užtikrino pirmąjį kontaktą. Žinoma, buvo ir vietos vyskupo kvietimas“, – settimananews.it svetainei apie naujos misijos pradžią pasakojo t. Motta.

Ką jis pamatė jau nuvykęs į Burkina Fasą, kur dauguma gyventojų priklauso mossi genčiai ir yra musulmonai? Pasak italo kunigo, pusė Burkina Faso gyventojų gyvena kaimuose. Pastaruosiuose verčiamasi žemės ūkiu, orientuotu daugiausia į pačios šeimos poreikius, nors dalis produktų yra eksportuojama. Šiame kontekste labai svarbus vanduo, žmonių gyvenimai labai priklauso nuo lietaus. Vietiniai žmonės sako, kad seniau lydavo mažiausisi penkis mėnesius, dabar – daugiausiai penkis. Be to, sakoma, kad kritulių kiekio pasiskirstymas buvo reguliaresnis, o dabar liūtys stipresnės. Tai didelė problema, nes derlių gali sunaikinti ne vien sausra, bet ir smarkus lietus. Taip yra dėl klimato kaitos, kurią reikėtų kompensuoti techniniais sprendimais, pavyzdžiui, vandens saugyklomis. Maisto krizė yra reali, tačiau, pasak misionieriaus, reikia skirti badą – maisto nebuvimą – nuo badmiriavimo, prasto ar nepakankamo maitinimosi. Pastaroji tikrovė Burkina Fase sutinkama dažniau.

Kitas nevienareikšmis dalykas – vaikų skaičiaus šeimose mažinimas, nes greitas populiacijos augimas nėra tvarus dalykas. Per pastaruosius penkerius metus valstybė pasiekė regimų rezultatų, tačiau diskutuotinais metodais. „Katalikų Bažnyčia žengė žingsnį pirmyn sakydama, jog reikia daryti kitaip, nes šeimų laisvė ir apsprendimas turi būti visada gerbiami“, – sakė misionierius. Tačiau šiuo metu didžiausią krizę kelia kitas – terorizmo faktorius.

Nuo 2011 metų, po Libijos režimo nuvertimo, Artimuosiuose Rytuose spaudžiami islamistų kovotojai prieglobstį atrado Sahelio regione: čia treniruojami džihadistai iš viso pasaulio, perduodamas ir eksportuojamas ekstremistinis mentalitetas. Lygiagrečiai ar kartu veikia kriminaliniai ir mafijos susivienijimai, kurie užsiima prekyba narkotikais, ginklais, taip pat žmonėmis. Džihadistai ir kriminalinės grupuotės kontroliuoja mažas kasyklas ir verčiasi neteisėtai išgautų brangiųjų metalų ar akmenų prekyba. Didžiosios kasyklos priklauso tarptautinėms įmonėms, bet jų sukuriamas turtas iškeliauja, kraštui lieka mažai. Teroristų kontroliuojamame koridoriuje, kuris eina per Malį, Burkina Fasą ir Nigerį, teroristų savivalė, įskaitant daugybę žudynių, kurių aukomis dažnai tampa atsitiktiniai žmonės, nustelbia valstybės kontrolę. Tai lemia pabėgėlių bangas į saugesnes zonas ar miestus. Tiesa, kad ten saugiau, tačiau į miestą atvykusių ir darbo nerandančių žmonių laukia didžiulis ir nuolatinis skurdas, o teroristai valstybės pakraščiuose įgyja dar didesnę galią. Teroristai skurdą, nepasitenkinimą, jokių perspektyvų nebuvimą išnaudoja savo gretų didinimui: vietoj penkiasdešimties dolerių, vidutinio mėnesinio uždarbio, pasiūlo 100 dolerių atlyginimą. Susigundžiusiam jaunuoliui įteikia automatą ir nurodo eiti atiminėti pinigus iš tokių pat paprastų žmonių: tokiu būdu užtikrinamas „atlyginimas“ ir jam pačiam... Terorizmas, nusikalstamumas, skurdas, aplinkos ir maisto krizė, pabėgėlių bangos, – viskas yra susipynę į vieną kamuolį. 

Ką gali daryti misionierius? Pasak t. Motta, visų pirma kalbėtis, kontaktuoti. Ne su, pavyzdžiui, kitų religijų oficialiais atstovais, žinant, kad kiekviena mečetė yra savarankiška bendruomenė, bet su konkrečiose situacijose atsidūrusiais konkrečiais žmonėmis. Pavyzdžiui, Burkina Fase laikomasi taisyklės, kad ištekėdama moteris, krikščionė ar musulmonė, perima vyro tikėjimą. Kai tikėjimas yra gilus, jo viešas išsižadėjimas yra skaudus ir jo kaina didelė. Moterys krikščionės susiduria dar ir su poligamija, kuri Burkina Fase yra teisėta. Pastaruoju laiku grįžta animizmo praktikos, gyvulių aukojimas. Kita vertus, yra daug vietų, kur mossi genties kultūra ir krikščioniška moralė atranda bendrą kalbą. Vyksta intelektualinė ir teologinė diskusija: ar krikščionybė negriauna vietinės kultūros? Jei Evangelija turi būti įkultūrinta ir kalbėti vietos kultūros kalba, tai kokiu būdu? Lengvų atsakymų nėra. (RK / Vatican News)

2021 spalio 21, 15:07