Ses. Jolita Šarkaitė: „Bendruomenė daug pareikalauja, bet dar daugiau padovanoja“
Ji papasakojo, kodėl pranciškoniškai šeimai priklausančios vienuolijos seserys nenešioja abitų ir, kaip rašoma seserų tinklalapyje, „be reikalo nesiskelbia, kad priklauso kongregacijai“. Ji taip pat ir pasidalijo savo pažinties su Marijos tarnaitėmis prisiminimais bei tuo, koks kongregacijos istorijos faktas ją labiausiai įkvepia ir stiprina. Tikiuosi, kad bent kraštelis šviesos, kurią turėjau džiaugsmo patirti, bus juntamas ir skaitant raštu nugulusį mūsų pokalbį.
Kuo Jus, kaip ką tik mokyklą baigusią moksleivę, patraukė gyvenimas Marijos tarnaičių bendruomenėje?
Visų pirma patraukė bendrystė ir seserystė. Daug sesių – jaunų, fainų – mane jaunystėje sužavėjo, vienuolystė pirmiausia mane patraukė dėl bendruomenės. Atvykau vieną, antrą kartą, apsistodavau atostogų metu. Tai tęsėsi kelerius metus.
Antras momentas pagavo jau gyvenant bendruomenėje. Evangelijoje pagal Joną rašoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų“ (Jn 3, 16). Tai, turbūt, buvo pirmas esminis mano susitikimas su Jėzumi. Dievas taip pamilo pasaulį… Galvoju – ir mane taip pat! Noriu į tą meilę atsiliepti!
Vėliau atėjo laikotarpis, kai ėmė kilti klausimas, kiek gali būti laisvas pasirinkęs vienuolinį gyvenimą. Juk ateini į bendruomenę, duodi klusnumo įžadą, turi prisitaikyti prie bendruomenės ritmo. Supratau, kad būti laisva, tai reiškia būti tokia, kokia esu sukurta Dievo. Paieškos, kam esu sukurta, ir koks Dievo troškimas mano atžvilgiu, mane nuvedė giliai į save ir, aišku, į susitikimą su Dievu.
O ar pasirinkdama vienuolinį gyvenimą įsivaizdavote, kokias tarnystes turėsite? Jei taip, kiek jos sutampa su veiklomis, už kurias esate atsakinga šiandien?
Nežinau, ar turėjau konkretų įsivaizdavimą. Šiandien per Šv. Mišias prisiminiau laiką, kada pirmą kartą išgirdau apie seseris – paprastas, nesiviešinančias, dirbančias paprastus, kasdienius darbus mokykloje ar ligoninėje. Mano šeimoje dar iki man pradedant vienuoliktą klasę tarsi buvo numatyta, kad aš turiu studijuoti mediciną ir būti gydytoja. Tokia buvo mano tėvų svajonė. Sakau – Okay, tuomet būsiu vienuolė, ir būsiu gydytoja (juokiasi). Aišku, dvyliktoje klasėje jau mane patraukė fizika, matematika, galvojau, kad studijuosiu tiksliuosius mokslus... Kažkada apie tai pasidalinus, viena sesuo ir sako: „Gal labai ir nenutolai nuo tėvų vizijos? Juk Dievas tau leidžia prisiliesti prie Jo gydymo darbų, žmonių širdžių gydymo“. Išties, viskas realizuojasi, tik daug didesniu mastu, nei galėjau tikėtis. Iš dabarties perspektyvos galiu pasakyti, kad bendruomenė yra didelė dovana. Aš, turbūt, seserystę, vienuolystę įsivaizdavau kitaip. Nemaniau, kad tai – taip gerai! Dievas yra pats geriausias terapeutas, o bendruomenė – geriausia terapija. Manau, kad po 10–20 metų, jeigu Dievas leis tiek gyventi, galėsiu dar stipriau paliudyti, kad bendruomenė yra iššūkis, kuris iš tavęs daug pareikalauja, bet kartu ir dar daugiau padovanoja!
Esu labai dėkinga Dievui už atvirą širdį. Dėl to galiu kasdien vis labiau atrasti, kaip labai Dievas mus myli. Jeigu pradžioje pakako taisyklių, maldos formų ir išorinių veiksmų, tai dabar Dievo atradimas pranoksta visas formas, ir santykis su Juo gilėja per Jo žodį ir Eucharistiją. Tai mane kasdien nustebina, o troškimas gyventi Dievui auga. Žinoma, aplanko ir nuovargis, liūdesys, nuodėmės. Nepaisant to, yra gera pasitarnauti kitiems.
Jeigu reikėtų įvardinti tris esminius dalykus, kurie yra neatsiejami nuo Marijos tarnaičių kongregacijos charizmos, kokie jie būtų?
Tarnystė, slaptumas ir kaimas. Mūsų įkūrėjas pal. Honoratas Kozminskis OFM Cap. mums nurodė kaimą kaip misijos vietą. Šiandien mes sakome, kad pirmiausia daug kaimo yra žmonių širdyje (juokiasi). Šiandien kaimą suvokiame truputį plačiau nei tuomet, kai mūsų vienuolija buvo įkurta. Anuomet kaimas buvo vieta, kur žmonėms reikėjo šviesos, Evangelijos, pagalbos. Šiandien, kur visa tai reikalinga mūsų dienomis (tik jau nepriklausomai nuo geografinės vietos) yra mūsų kaimas, arba popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant – periferijos.
Pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą seserų veikla Kaune buvo orientuota į merginas ir moteris atvykstančias iš kaimų. Tuo metu daug žmonių gyveno kaimuose ir atvykę į miestus nežinojo, ko imtis ir nuo ko pradėti. Todėl seserys įsteigė kažką panašaus į darbo biržą. Jos eidavo į gatves, į stotį, į miestą atvykusias merginas kviesdavo į namus, mokydavo jas amato ir surasdavo joms mieste darbą. Seserys suvokė, kad nebūtinai turi vykdyti tarnystę kaime tam, kad atlieptum į ten gyvenančiųjų poreikius.
Paminėjote slaptumą. Įdomu tai, kad Marijos tarnaitės nenešioja vienuolinių rūbų ir, kaip rašoma jūsų kongregacijos tinklalapyje, „be reikalo nesiskelbia, kad priklauso kongregacijai“. Kodėl? Juk vizualus išorinis ženklas – šiandien galėtų atrodyti kaip viena iš svarbesnių evangelizacijos priemonių.
Taip, mes turime tokią etiketę „seserys be rūbų“ (juokiasi). Slaptumas, kaip ir tarnystė, yra būdas būti, tarnauti Bažnyčiai, ne tik abito neturėjimas. Taip sako ir mūsų įkūrėjas. Nesiskelbti, kad priklausai bendruomenei – tik ledkalnio viršūnė.
Džiaugiuosi, kai kitų kongregacijų seserys nešioja savo abitus. Bet čia ir yra Bažnyčios grožis – Šv. Dvasia mėgsta skirtumus. Jeigu turėti ženklą yra gėris, tai nebūtinai blogis jo neturėti. Mūsų vienuolija buvo įkurta carinės Rusijos laikais, kai nebuvo įmanoma turėti abitų. Bet įkūrėjas prašyte prašė seserų, kad net jeigu pasikeistų politinė situacija ir būtų galima nešioti abitus – jos to nedarytų. Slaptumo charizma yra daug daugiau negu abito neturėjimas.
Visų pirma, asmens pasišventimas turėtų būti žinomas vien tik Dievui. Kaip apaštalas Paulius sako – „būti paslėptais su Kristumi Dieve“ (plg. Kol 3, 3). Savo konsekracijos, žinoma, neįmanoma visiškai paslėpti nuo žmonių. Tačiau tai – ne tiek apie žinomumą, kiek apie patį išgyvenimą. Mano konsekracija tai pirmiausia mano ir Dievo slėpinys.
Žinome, kad bet kokia pašvęstojo gyvenimo institutų charizma siekia būti panašiais į Jėzų kokiu nors Jėzaus gyvenimu aspektu. Mūsų kongregacijos įkūrėjas pal. Honoratas Kozminskis OFM Cap. nurodo mums į Jėzaus 30 gyvenimo metų Nazarete, kada Jis viešai neveikė, bet savo misiją vykdė. O kiek kartų Jis buvo neatpažįstamas, nežinomas ir viešo veikimo metu! Be to, Jėzus išgyveno savo bendrystę, vienybę su Tėvu daug giliau nei žmonės matė ir suprato. Bažnyčioje Jėzų taip pat turime matomą ir kartu paslėptą. Pavyzdžiui, Eucharistijoje, Dievo žodyje, mano artimo asmenyje. Jis – pasislėpęs ir kartais sunku atpažinti, kad čia – Jėzus. Žvelgdamos į tą „pasislėpusį Jėzų“, norime juo sekti.
Galiausiai, konsekracija negali būti priežastis privilegijoms. Bet Bažnyčioje kartais ir abito nenešiojimas gali būti atmetimo, nesupratimo priežastimi. Labai smagu būti kartu su kitomis seserimis, bet pagal mūsų charizmą, net būdamos Bažnyčioje tarp visų konsekruotų neieškoti privilegijų. Pavyzdžiui, atvyksta popiežius į Lietuvą ir kiekviena sesuo renkasi – per susitikimą su juo būti tarp pašvęstųjų ar tarp žmonių. Be to, abito nenešiojimas gali padėti būti arčiau tų žmonių, kurie yra Bažnyčios sužeisti. Tikrai ne kartą yra tekę išgirsti: „Jeigu būčiau žinojus, kad tu vienuolė, būčiau nesikalbėjusi“. Tai yra pagalba tiems, kuriems Bažnyčia yra atgrasi – susitikti su Bažnyčia nebažnytine forma. Ir kartas nuo karto mums Dievas leidžia patirti, kad abito neturėjimas yra dovana.
Žvelgiant į praeitį iš dabarties perspektyvos, galima matyti, kad Marijos tarnaitės savo indėliu reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos gerovės. XX a. pradžioje net šešiuose miestuose turėjo prieglaudas, keturiuose miestuose po knygrišyklą, buvo įkūrusios keturias amatų mokyklas. Koks įvykis ar nutikimas kongregacijos istorijoje Jus labiausiai įkvepia ir pastiprina?
Pradžioje mūsų seserys Lietuvoje priklausė kongregacijos bendruomenei Lenkijoje. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado poreikis steigti savo provinciją, ji buvo įkurta 1923 m. Netrukus minėsime jos įkūrimo šimtmetį, kuriam ruošiamės trejus metus. Pirmieji pasiruošimo metai buvo skirti žvelgti į istoriją, praeitį ir paklausti – kaip ji mus augina? Antrieji metai skiriami tarpusavio bendrystei, o tretieji – žvilgsniui į ateitį. Po septynerių metų minėsime kongregacijos 150 m. jubiliejų. Taigi, turime daug progų kartu pažvelgti į praeitį.
Mane pastiprina ir augina tai, kad Getšvalde (Lenkijoje) pasirodžiusi Švč. M. Marija per regėtojas mūsų Kongregacijos pirmosioms seserims pasakė: „Laiminu savo tarnaites“. Taip sako tradicija ir Getšvaldo Marijos apsireiškimo patvirtinimo dokumentai. Kitas man svarbus momentas, kurį visai neseniai atradau – pačios provincijos įkūrimo faktas. Suprantu, kad laikai buvo sudėtingi, ir įtemptoje politinėje situacijoje reikėjo didelio generalinės vyresniosios pasitikėjimo Dievo Apvaizda, kad būtų priimtas toks sprendimas. Lietuvoje buvo daug kandidačių ir seserų, kurios norėjo čia darbuotis, o provincijos įsteigimas joms suteikė tokią galimybę. Todėl suvokimas, kad esame čia, mane labai stipriai palietė – Dievas mūsų Lietuvoje norėjo!
Galiausiai įkvepia ir seserų atsidavimas Šv. Dvasiai. Kai žvelgiu į jų veiklas, stebiuosi: iš kur turėjo tiek energijos, tiek užmojo, tiek fantazijos ir drąsos! Jų entuziazmas, troškimas atsiliepti į Dievo valią, mane uždega. Todėl jau dabar, po tiek laiko, galime paklausti – jeigu jos galėjo, kodėl mes negalime? Jėzus visada mus kviečia eiti arčiau Jo ir arčiau Jo žmonių.
Papasakokite, kuo šiandien gyvena Marijos tarnaičių bendruomenė?
Apibendrintai galima sakyti, kad stengiamės klausytis Dievo, kuris apsireiškia per laiko ženklus. Tai darome ir asmeniškai, ir bendruomeniškai. Turime reguliarius bendruomenės susitikimus, seserys iš skirtingų namų susirenka kartu būti, melstis. Tai mums padeda klausytis viena kitos ir esamos situacijos. Kai mažėja seserų, bendruomenių, namų skaičius, gilėja poreikis kokybiškai pervertinti dalykus, paklausti – kam mes esame? Nesvarbu, kiek mūsų yra, svarbu, kad visada žiūrėtume į savo buvimo kokybę ir esmę.
Kalbant apie bendruomenės namus, yra vietų, kuriose gyvename jau ilgą laiką: Palangoje – nuo 1897 m., Panevėžyje – nuo 1919 m., Kaune – nuo 1931 m., Vilniuje – nuo 1947 m., Šilalėje – nuo 1963 m. Bet yra vietų, kuriose mes pabūname pagal misijos poreikį. Stengiamės atpažinti, kur mūsų šiandien – čia ir dabar – reikia. Pavyzdžiui, prieš porą metų Panevėžio vyskupas mus pakvietė į Truskavą, o Telšių vyskupas – į Žemaičių Kalvariją. Nors atrodė, kad mūsų yra mažai, bet atpažinome, kad Dievas mus kviečia šiuo metu tarnauti šiose vietose, todėl ir atsiliepėme.
Kaip vieną iš atliepų į pirminę seserų misiją galima paminėti maldos bendruomenę „SOS širdimi apglėbti širdį“, kuri buria priklausomus asmenis ir jų artimuosius. Pagalba priklausomiems žmonėms – sena mūsų vienuolijos tradicija, nes vienas iš Getšvalde pasirodžiusios Marijos prašymų buvo, kad žmonės nustotų girtuokliauti. Taip pat veikia vienuolijos įsteigta apaštalinė bendruomenė „Fiat“, kuri buria pasaulietes moteris, pašventusias gyvenimą Dievui. Jos gyvena bei liudija Dievą pagal mūsų charizmą ir dvasingumą. Svarbu paminėti ir seserų organizuojamas lectio divina rekolekcijas, kurios moko bei kviečia ir kasdienybėje melstis su Dievo žodžiu.
Turbūt naujausias pasidavimas Dievo provokacijai – Marijos metai. Atpažinome, kad galime padėti merginoms, ieškančioms gyvenimo krypties ir prasmės. Iš to gimė 9 mėnesių evangelizacinė programa. Merginos gali atsitraukti nuo įprastos veiklos, aplinkos ir gyventi mūsų bendruomenėje, įsijungti į mūsų maldą, apaštalinę misiją, taip pat ir savanorystę. Marijos metai – tai galimybė labiau pažinti Dievą ir save bei savo gyvenimo kelią.
(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
