Paieška

Vatican News
2021.07.18 Vangelo di domenica

Šešioliktasis eilinis sekmadienis

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą.

„Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30-34)“

UŽUOJAUTA, TEIKIANTI VILTĮ

Mons. Aldofas Grušas

„Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“…

Apaštalai po du, taip, kaip juos į kelionę išleido Jėzus, grįžo laimingi iš tos Žodžio ir skurdo piligrimystės. Jie susitiko su daugybe žmonių ir tai darė, naudodamiesi tuo, ką iki tol išmoko iš Jėzaus: stengėsi būti artimi vargstantiems, guodė juos, gydė, vadavo iš demonų nelaisvės. Be abejo, tai kėlė jų pasitenkinimą savimi ir pasididžiavimą, jog yra leista dalyvauti tokiame nepaprastame darbe, tačiau dabar atėjo laikas susitikti su savimi pačiais, atkurti ryšį su tuo, kas yra svarbiausia žmogaus vidiniam gyvenimui.

Parafrazuojant Izraelio išminčių, galima nedvejojant pasakyti, jog viskam yra savas laikas: šiuo atveju - laikas veikti ir laikas paklausti savęs, kokia yra viso to prasmė ir ką tai duoda pačiam mokiniui. Yra laikas, kai galima keliauti iš namų į namus, ir yra laikas „įkurti namus“ tarp savųjų ir savyje.

Apaštalų darbas padėjo daug kam, tačiau, nežiūrint to, Izraelyje vis tiek liko daug darbo, ligonių, raupsuotųjų, Naino našlių, ašarų, kurias galima ir reikia nušluostyti, ir vis dėlto Jėzus, užuot grąžinęs mokinius į tą skausmo ir bado sūkurį, pasiėmė juos su savimi, norėdamas pamokyti gyvenimo išminties.

Šiandien gyvename kultūroje, kurioje augančios pajamos, nuolat didėjantis produktyvumas, nešantis gerbūvį, atrodo, įtikino mus, kad kaip tik žmonių vykdomi įsipareigojimai suteikia gyvenimui tikrąją vertę. Jėzus, tačiau, moko mus, jog pats gyvenimas turi nepaprastą vertę, netgi nepaisant mūsų įsipareigojimų  ir nuveiktų darbų. Šito gali ir nepavykti suprasti, vien tik darbuojantis…

Vis dėlto, Viešpaties poilsis skiriasi nuo to, kaip jį supranta žmonės…

Nesustabdomas žmonių srautas pasiekė Jėzų ir apaštalus netgi toje „nuošalioje vietoje“, todėl Viešpačiui teko vėl savo laiką skirti žmonėms. Evangelistas labai aiškiai nurodo priežastį: „Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens“. Tai pirmoji Jėzaus reakcija: Jis jaučia skausmą dėl pasaulio, „ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“.

Galėtume sakyti, jog miniai svarbu buvo visai kas kita: jie laukė išgydymo, buvo alkani, apsėstieji troško būti išvaduoti iš piktosios dvasios valdžios. Mokymas šiuo atveju gali atrodyti tik tuščias filosofavimas, kuris nepasotina, nepagydo ir nesuteikia jėgų, tačiau Išganytojui visų pirma rūpėjo kitas, vidinis gyvenimas, kuriame taip pat kenčiama, badaujama, trokštama. Prabildamas miniai Jėzus parodė, kad Jis nėra abejingas tam, kas vyksta su žmogumi. Jis atsivedė apaštalus, kad jie, nurimę po aktyvios veiklos, įsigilintų į save, ir lygiai tą patį Jis siūlo visiems savo pasekėjams, nes savęs suvokimas yra pati didžiausia išmintis. Žmogui reikia fizinės sveikatos ir pagalbos, bet ne kartą dar labiau reikia atjautos ir supratimo, viso to, ką psichologai vadina empatija: gyvenimo vardan kito, persiėmimo kito rūpesčiais, pastangų, kad kitam žmogui būtų geriau. Šis jausmas yra  sveikos krikščionių bendruomenės požymis.

Visa tai galioja kiekvienam iš mūsų: kai išmokstame atjautos, kai iš naujo atrandame gebėjimą išgyventi vieni kitų gyvenimus, mes tampame viena. Tampame viltimi pasauliui…

 

 

2021 liepos 17, 12:05