Penkioliktasis eilinis sekmadienis
Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė (Mk 6, 7–13).
BŪTI DRAUGE
Mokiniai iškeliauja po du, jiems jėgų toje kelionėje teikia draugo buvimas ir Dievo Žodis. Jėzus liepia jiems į kelionę pasiimti tik lazdą. Lazda pasiremiame kelyje, o draugas palaiko širdies tvirtumą. Lazda skirta tam, kad mokiniai nepargriūtų iš nuovargio, tuo tarpu kartu einantis draugas sustiprina, kai pasijuntame vieniši.
Jėzaus duoti nurodymai mokiniams yra labai prasmingi ir tinka bet kurių laikų krikščionims. Ėjimas dviese primena, kaip svarbu turėti žmogų, kuriuo galima pasitikėti, draugą, kurio buvimas užtikrina, jog esame mylimi, kad sugebame užmegzti tarpusavio ryšį. Tai drauge ir liudijimas, kad nesame vieni, kad tikėjimas nėra tik vieno žmogaus reikalas. Paprastai, likęs vienas, žmogus galiausiai gali pradėti abejoti net savimi. Pirmasis apaštalų skelbimas susijęs su ėjimu drauge. Tai yra jų gyvenimas, parodoma draugystė, bendruomeninio gyvenimo, kuriuo pasižymi Bažnyčia, pradmenys. Tai pergalė prieš vienatvę.
„Liepė… nieko neimti į kelionę…“ Tai apnuoginimo ant kryžiaus ženklas. Dvylika apaštalų visiems parodo juos Siunčiančiojo veidą. Jie visiems skelbia Žmogų, kuris keliauja neturtingas ir laisvas, neturėdamas kur galvos priglausti ir nuolat apsuptas bičiulių. Išganytojas įsako mokiniams nieko nepasiimti, nes Jėzaus mokinys turtingas tuo, kuo pasidalijo su kitu ir gavo iš kito. Žmogaus vertė nepriklauso nuo to, ką jis turi, todėl Viešpats ir nori, kad mokiniai būtų priklausomi tik nuo dangaus ir kitų žmonių malonės, gyventų, pasitikėdami pasidalijama duona. Jų stiprybė yra Žodis, kuris sklinda, įsikūnydamas tikinčiųjų ir kankinių liudijimuose.
„Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite…“ Tai savotiškas atskaitos taškas: namai. Vieta, kur vyksta tikrasis gyvenimas, kur galima skelbti Žodį ir gydyti, išvaryti demonus ir kurti bendruomenę. Kristaus mokiniai ieško namų, vietos, kur gimsta gyvybė, kur gyvenama meile, kur vienatvė tampa bendryste. Tik čia visa jėga gali pasireikšti krikščionybė: namuose, šventinių ir dramatiškų įvykių sūkuryje, kai į namus grįžta ar iš jų išeina palaidūnai sūnūs, kai Kainas vėl ima ginklą prieš brolį, kai atrodo, kad meilė pasibaigė, ir žmonės nori atsiskirti, kai senas žmogus praranda nuovoką ar sveikatą… Čia, namuose, kur vyksta gyvenimo šventė ir kur liejasi ašaros, per mokinius tarsi duona ir druska, kaip nepajudinama uola ateina Dievo Žodis.
Šis skelbimas yra labai trumpas. Mokiniai tik „ragino atsiversti“, tačiau kur kas svarbesnis dalykas buvo pats mokinių buvimas drauge. Visuomet, kai kalbame apie evangelizaciją, paprastai pirmiausia klausiame savęs: „Ką turėsiu pasakyti?“, o tuo tarpu reikėtų klausti: „Koks turėsiu būti?“
Jei į šio sekmadienio Evangeliją pažvelgsime, kaip į kiekvienam krikščioniui skirtą įpareigojimą, tikriausiai pripažinsime, kad Gerosios Naujienos skelbimas yra ir labai paprastas, ir sudėtingas uždavinys. Kiekvieną dieną ieškome draugo, ieškome, į ką atsiremti, ir visa tai yra labai žmogiška. Tačiau visi esame skatinami rasti savyje drąsos nepasiimti nieko, išskyrus Viešpatį, kurio Veido bruožai būtų atpažįstami mumyse. Tada mums nereikės daug žodžių. Evangelija, gražioji Jėzaus mums atnešta žinia, bus su mumis, gydys mūsų gyvenimus, apvalys pasaulį ir mumyse gyvens Dievo meilė.
(Mons. Adolfas Grušas)