Kardinolas P. Parolin dalyvavo Elzaso globėjos jubiliejuje
Šventoji Odilija mirė 720 gruodžio 13 dieną. Šiai sukakčiai skirtas jubiliejus, kurio programoje gausu ir nereliginių iniciatyvų, prasidėjo 2020 gruodžio mėnesį ir tęsis iki šių metų gruodžio 13 dienos. Per daugiau nei tūkstantį metų vienuolynas patyrė klestėjimo ir nuosmukio momentų, buvo didžiųjų Europos sukrėtimų liudininkas. Tačiau jis toliau tęsia savo misiją – primena šventosios vienuolės liudijimą.
Liepos 4–5 dienomis jubiliejiniuose renginiuose dalyvavo kardinolas Pietro Parolin, artimiausias popiežiaus Pranciškaus bendradarbis, kuris aplankė Mont Saint-Odile vienuolyną, žinomą Elzase piligriminių kelionių centrą, ir aukojo Šv. Mišias nuostabioje Strasbūro gotikinėje katedroje.
Pasak kardinolo Parolin, jubiliejus tarsi rodo, jog Dievo karalystė nesustabdomai auga, kaip rodo šventųjų gyvenimai, nepaisant istorijos pergalių ir tragedijų, vilčių ir nuopuolių. Kiekvienos epochos šventieji pateikia šviesų pavyzdį, kuriuo verta sekti. Jų gyvenimai šventi ne todėl, kad galbūt jie dalyvavo į knygas patekusiuose įvykiuose, o todėl, kad savo kasdieniame gyvenime atvėrė akis ir širdis Aukščiausiajam, suvokė savo galutinę paskirtį: tai ne mirtis ir apleidimas, o gyvenimo ir džiaugsmo pilnatvė.
Dievas pasirinko tam tikrą būdą mūsų išganymui. Tai grūdo, apmirštančio žemėje, kad duotų daug vaisių, mažutės garstyčių sėklelės, tampančios dideliu augalu, slėpinys. Jis regimas ir šv. Odilijos, kuri gimė akla ir dėl to buvo atstumta tėvo, gyvenime. Tačiau būtent joje ir per ją realizavosi ta subtili, kūrybinga, gelbstinti, žmogišką perspektyvą apverčianti Dievo galybė, apie kurią pasakoja Šventasis Raštas.
Šis slėpinys yra Evangelijos šerdyje: Dievas tapo žmogumi, begalybė tapo mažumu, Visatos Valdovas – kaltinamuoju. Visagalis, pažemintas ir prikaltas prie kryžiaus. Tačiau visa tai, kas atrodė pralaimėjimas, tapo pergale. Kristaus prisikėlimas yra mūsų būsimo prisikėlimo ir džiaugsmo ženklas.
Švęsti šventosios Odilijos jubiliejų, atsiminti jos gyvenimo įvykius ir darbus – tai skelbti Dievo galybę, kuri pasitelkia ir prasčiausias aplinkybes, kad formuotų mūsų Atpirkėjo begalinį gerumą liudijančias šventas sielas, tai mūsų vilties pagrindas. Puikiai žinome, koks sunkus gali būti kryžius, bet taip pat tikime, kad ne kančia ir mirtis taria paskutinį žodį, mūsų nesuparalyžiuoja ateities baimė.
Tokios vilties reikia Europai, kad pasibaigtų demografinė žiema, lemta ne tiek ekonominės krizės, kiek autentiškos gyvenimo prasmės neradimo. Europai reikia tikėjimo į Dievą, kuris yra Tėvas, taip pat reikia artimo meilės, kurios dėmesio centre atsidurtų atstumtieji, silpnieji, kuri apgintų nuo visų žmonių brolybę neigiančios kultūros šešėlių.
Galima pridurti, kad kardinolas Parolin į Elzasą atvyko kaip popiežiaus pasiuntinys. Liepos 4 dienos Šv. Mišiose Strasbūro katedroje jis ne vien minėjo Elzaso globėjos šv. Odilijos jubiliejų, bet ir uždėjo rankas ant Gilles Reithinger galvos, suteikdamas jam vyskupo šventimus. 48 metų amžiaus naujasis vyskupas tarnaus kaip Strasbūro arkivyskupijos augziliaras. Kardinolas jam perdavė popiežiaus palaiminimą ir linkėjo vykdyti vyskupų misiją visomis turimomis jėgomis, būti nuolankiu ir švelniu ganytoju. Šių savybių nereikia supriešinti su tvirtumu ir ryžtingumu, priešingai, tik taip šios pastarosios nuostatos gali būti iki galo realizuotos. (RK / Vatican News)
