Švenčiausiasis Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)
SAVE ATIDUODANTIS DIEVAS
Mons. Adolfas Grušas
Vakarienės metu mokiniai susidūrė su dar viena naujove, kurią Jėzus atnešė į pasaulį. Tai žinia, kad Dievas nebenori vadovauti žmonėms, remdamasis tegul ir Jo paties duotais įstatymų kodeksais, bet trokšta perkeisti žmogų, dalydamasis savo paties gyvenimu. Naujovė glūdi tame, kad Dievas nieko nenaikina, tačiau verčiau atiduoda pats save, nereikalauja aukų, bet pats tampa auka, neišlieja ant žmonių savo rūstybės, o išlieja savo kraują, gyvybės šventovę.
Tą vakarą duona, gyvenimas ir džiaugsmas buvo susieti pačiais glaudžiausiais ryšiais. Mes pernelyg dažnai Paskutinę Vakarienę suvokiame kaip liūdną besiartinančios kančios įžangą, tuo tarpu Jėzus elgiasi visiškai priešingai: jis jau paskelbtos mirties pasakojimą paverčia švente, kurioje minima gyvybės pergalė prieš mirtį. Toji vakarienė mums kalba apie prisikėlimą, parodo, kaip Dievas veikia pasaulyje: ten, kur, atrodytų pilna kentėjimų ir mirties, Jis pažadina gyvybę. Jėzaus lūpose būsimąją kančią atspindintys simboliai tampa nepaprastos aistros gyventi išraiška. Jis sako: „Imkite, tai yra mano kūnas“, o mes tą paliepimą tikrai labai nesunkiai galime suprasti, kaip raginimą gyventi su Juo: „Imkite ir būsite gyvi!“…
Tai stebuklas, skatinantis dažniau plakti širdį ir pasiduoti nuostabai: Dievas yra manyje, mano širdis Jį priima, Jis prisiima mano širdį, taip, kad tampame viena. Labai aiškiai apie tai kalbėjo šventasis popiežius Leonas Didysis: dalyvauti Kristaus kūne ir kraujyje reiškia ne ką kita, kaip mūsų pasikeitimą į Tą, kurį priimame.
Priimant Kristaus Kūną, mums atiduodama Jo istorija: ėdžios, keliai, ežeras, veidai, Kryžiaus kančia, tuščias kapas ir gyvenimas, atgyjantis ten, kur Jis praeina. Kristaus Krauju mums perduodama žinia apie kančios skausmą ir beribę ištikimybę. Dalyvaudami Eucharistijoje žmonės įsijungia į paties Dievo gyvenimą, Kristuje mums suteikiama drąsa gyventi taip, kaip gyveno Jis pats.
Atiduotas, dovanotas Kūnas ir Kraujas… Tai ne vien Dievo dovana. Kaskart, kai mes ką nors dovanojame kito labui, vien todėl, kad esame viena su Kristumi, virš mūsų irgi prasiveria dangus. Kaskart, kai mes priimame ir maitinamės Jo Kūnu, mūsų pačių paprasti ir menki gyvenimai perkeičiami ir pripildomi malonės.
Šiandien mes švenčiame bendrystės iškilmę. Pats Jėzus atnešė į pasaulį ir paskelbė šią stulbinančią tiesą: Dievas mums dovanoja save patį. Jis yra mūsų nuolatinės kelionės ir kovos tikslas. Jis nori apkabinti visą pasaulį: mūsų mažuosius brolius, visas žemėje esančias būtybes, augalus ir menkiausius padarus, atliekančius savo slėpiningą tarnystę pasauliui pagal Dievo planą. Jis moko, kad tikrasis santykis su gyvenimu išreiškiamas ne žodžiais „turėti“ ar „gauti“, bet pačiu skambiausiu ir kilniausiu: „atiduoti“…
„Tai mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“…