Paieška

Kun. Tomas Pilch OFM cap. Kun. Tomas Pilch OFM cap.   Istorijos

Brolis T. Pilch: užtenka paminėti, kad tėvas Stanislovas buvo kapucinas

„Žvelgiu į praeitį ir visame tame atrandu prasmę. Nebūčiau dabar čia, kur esu, jeigu praeityje nebūtų įvykę to, kas buvo“, – sako iš Lenkijos kilęs kun. Tomas Pilch OFM cap. Jis papasakojo apie brolių kapucinų ordiną bei kuo jis skiriasi nuo kitų pranciškonų ordinų. Taip pat pasidalijo savo atvykimo į Lietuvą istorija bei artimiausiais planais Paulių (Jurbarko raj.) vienuoliniuose namuose.

Mažesnieji broliai kapucinai savo aktyvią tarnystę Lietuvoje pradėjo dar 1928 m. Buvo įkurti treji vienuoliniai namai: Plungėje, Kaune (Petrašiūnų parapijoje) ir Šiauliuose. Tuomet prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, po kurio Sovietų valdžia pradėjo uždarinėti veikusius vienuolynus, o jų nekilnojamąjį turtą – konfiskuoti. Dėl šios priežasties iširus brolių bendruomenei, vienuoliai pradėjo darbuotis parapijose kaip dieceziniai kunigai, tačiau ryšį ir toliau vieni su kitais palaikė. Vienuolijos veikla buvo vėl atnaujinta tik praėjus porai metų po to, kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, kai kardinolas Vincentas Sladkevičius grąžino broliams Petrašiūnų parapiją. Joje ir Pauliuose šiuo metu iš viso darbuojasi šeši broliai kapucinai.

Broliai kapucinai: kas jie?

„Lietuvoje nepažįstantiems brolių kapucinų, užtenka pasakyti, kad tėvas Stanislovas buvo kapucinas. Tada visiems maždaug pasidaro aišku, apie kokius vienuolius kalbama“, – juokiasi brolis T. Pilch. Pranciškonų ordinas turi tris atšakas. Tai – konventualai, bernardinai ir kapucinai. Visos trys vienuolijos savo įkūrėju laiko šv. Pranciškų. Po pirmosios pranciškonų ordino reformos nuo konventualų atsiskyrė bernardinai. Po antrosios reformos, nuo bernardinų – kapucinai.

Kuo pastarasis ordinas skiriasi nuo pirmų dviejų? „Skiriamės dvasingumu, nes regula visi pranciškonų ordinai vadovaujasi ta pačia. Po antrosios reformos kapucinų vienuolynas buvo kontempliatyvesnis negu konventualų ir bernardinų. Pavyzdžiui, buvo laikas, kai nebuvo klausoma pasauliečių išpažinčių. Kunigai kapucinai klausydavo tik bendruomenės brolių išpažinčių“, – teigia pašnekovas.

Pasak jo, atidžiai būdavo parenkama ir vieta kapucinų vienuolynams. Priešingai nei dominikonai, jėzuitai ar bernardinai, broliai kapucinai nesikurdavo miestų centruose. Vieta vienuoliniams namams renkama už miesto ribų siekiant išlaikyti atstumą nuo miesto šurmulio. Tačiau ir ne pernelyg toli, kad žmonės galėtų nesunkiai pas brolius vienuolius atvykti.

Reikia pastebėti, kad, nors reformos pradžioje broliai kapucinai buvo kontempliatyvūs, prireikus pagalbos noriai žmonėms patarnaudavo. „Pavyzdžiui, pradėjus plisti epidemijoms, tokioms kaip    maras, broliai drąsiai ėjo pagalbon ir tokiu būdu ne vienas paaukojo savo gyvybę. Lenkijoje kapucinai pasižymėjo ir aktyviu dalyvavimu kovose už nepriklausomybę“, – teigė pašnekovas.

Kaip dar vieną skirtumą kun. T. Pilch įvardijo konkrečią, paklusnumu pasireiškiančią meilę Bažnyčiai, sakydamas, kad kapucinai „trokšta eiti ten, kur galbūt kiti kunigai ir vienuoliai nelabai nori“. Galiausiai, be visiems pranciškonams būdingo paprastumo, neturto, nuolankumo, kapucinai ypač vertina šv. Pranciškaus testamentą, kuriame aprašyta šv. Pranciškaus istorija ir gyvenimo būdas, bei broliškumą. Mat vienuoliai daug laiko praleidžia kartu, stengdamiesi veikti ne atskirai, bet kaip bendruomenė.

„Tikrai įsimylėjau Lietuvą“

Kun. T. Pilch gimė Lenkijoje, netoli Krokuvos. Jo susidomėjimą kapucinų ordinu paskatino namų bibliotekoje rastos knygos apie šv. Tėvą Pijų. „Mane labai sudomino šis asmuo. Skaitydamas apie jį pamačiau, kad ir manyje dega troškimas gyventi panašiai kaip jis. Kodėl? Logiškai paaiškinti neįmanoma, tiesiog taip yra“, – dalijosi pašnekovas. Kadangi troškimas nedingo ir sugrįžus iš armijos, brolis Tomas dalyvavo rekolekcijose, skirtose jaunuoliams, ieškantiems pašaukimo. Neilgai trukus, 2000 m., jis įstojo į brolių kapucinų vienuolyną Krokuvoje.

„2007 m. gegužės pabaigoje pirmą kartą porai dienų atvažiavau į Lietuvą. Kai pamačiau kokia čia Bažnyčia, gyvenimas, kokie yra žmonės, galiu pasakyti, tikrai įsimylėjau Lietuvą“, – dalijosi vienuolis ir pridūrė, kad grįžus į Lenkiją vienintelė mintis buvo – vykti vėl į Lietuvą. Praėjus pusei metų brolis T. Pilch iš tiesų gavo tokį pasiūlymą. „Su dideliu džiaugsmu jį priėmiau, pasijutau misionieriumi, išskirtiniu ir įvertintu, kad manimi pasitikėjo. Kad tokį jauną, kvailą ryžosi siųsti  į užsienį“, – juokiasi jis.

Vietoje apleistos mokyklos – reabilitacijos centras ir rekolekcijų namai

Po dešimties metų tarnystės vikaru ir klebonu Petrašiūnų parapijoje Kaune dabar brolis T. Pilch rūpinasi vienuoliniais namais Pauliuose. Pastarieji kapucinų buvo gauti iš valstybės kaip kompensacija už sovietmečiu konfiskuotą vienuolyno turtą Plungėje. „Nors mūsų įkurtas reabilitacijos centras Pauliuose veikia jau 10–11 metų, oficialiai vienuolynas buvo įsteigtas tik nuo 2017 m. rudens“, – sako brolis Tomas. Pauliuose apsigyvenę trys vienuoliai sudarė misijoms skirtą bendruomenę, kuri rūpinosi vargšais, o savaitgaliais važiuodavo į aplinkines parapijas vesti rekolekcijų, pagelbėti parapijose dirbantiems kunigams. Taip pat organizuodavo ir „Marijos mokyklos“ užsiėmimus Kaune, Vilniuje, Utenoje ir Gargžduose.

Vis dėlto, vienuolijos provincijolo siūlymu, Pauliuose besidarbuojantys broliai kapucinai misijoms skirs gerokai mažiau laiko, nes telks dėmesį ir jėgas rekolekcijų namų kūrimui. „Kai buvome pas arkivyskupą Kęstutį Kėvalą, jis nubrėžė mums dvi kryptis: kunigai ir jaunimas. Jeigu vyskupas nori, tai mes irgi norime (juokiasi). Sutapo mūsų troškimai, suprantame, kad reikia ir kunigams atsikvėpti, asmenines rekolekcijas atlikti, pasimelsti“, – dalijasi kun. T. Pilch. Į rekolekcijų namus atvykstantis jaunimas bus kviečiamas kartu melstis, pabendrauti, kas norėtų – atlikti išpažintį ar skirti laiko dvasiniam pokalbiui. Taip pat ir kartu padirbėti.

Svarbiausias uždavinys: padėti atrasti santykį su Dievu

„Dabar dažnai galima išgirsti, kad jaunimui niekas neįdomu. Kaip jį sudominti? Manau, kad svarbiausia susikoncentruoti į santykio kūrimą. Jeigu nėra santykio, tai nieko nebus. Santykis yra pamatas“, – sako pašnekovas ir priduria, kad Pauliai turėtų būti vieta, kur žmonės, visų pirma, galėtų patirti žmogišką, krikščionišką santykį.

Posakis „Jeigu Dievas – pirmoje vietoje, tai viskas – savose vietose“ primena, kad, kalbėdami apie santykius su kitais, neapsieisime neužkabinę santykio su Dievu temos. „Mūsų konstitucijoje yra parašyta, kad kapucinai turėtų padėti žmonėms atrasti santykį su Dievu. Tai yra vienas iš svarbiausių uždavinių. Tik kaip tai padaryti? Tikėjimas nėra tik tikėti, kad Dievas yra. Tikėti tai reiškia ir gyventi taip, kai Dievas iš tikrųjų yra, – sako brolis vienuolis. – Tikėjimas yra ėjimas į santykį su Asmeniu, o pats gyvenimas – darbai, veiksmai – tikėjimą užtvirtina. Dievas siūlo gyventi taip, kam priešinasi sužeista žmogaus prigimtis. Kita vertus, jeigu taip pradedama gyventi, atrandama ne šio pasaulio ramybė, nepaprastas džiaugsmas – nieko netrūksta, nors gali ir neturėti nieko.“

Pokalbiui besibaigiant brolis kapucinas pastebi, kad niekas neturėtų bijoti priimti savo netobulumo: „Pati stabiliausia žmonių savybė – jų nestabilumas. Čia mes esame labai stabilūs! Nestabiliai mylime, nestabiliai meldžiamės, nestabiliai Dievo klausome. Bet to nereikia išsigąsti – Dievas nuolat mums ištiesia ranką“.

(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)

2021 birželio 27, 10:52