Paieška

Vatican News
2021.05.07 VI DOMENICA DI PASQUA ANNO B - Vangelo - Gesù

Šeštasis Velykų sekmadienis

Dievas yra meilė. Dievas yra džiaugsmas.

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 9–17)

DŽIAUGSMO ŠALTINIS

Kartais gali susidaryti įspūdis, jog mes visi esame sukurti kančiai. Skaitant kai kurių šventųjų gyvenimo aprašymus, matant religinius paveikslus, girdint senuosius pamokslininkus, grasinančius Dievo bausmėmis, atrodo, kad teisūs yra tie, kurie krikščionybę vadina išsižadėjimų, aukos, atgailos religija, trumpai sakant, tokia, kuri siūlo liūdną gyvenimą be jokių žemiškų malonumų. Šioms pažiūroms akivaizdžiai prieštarauja šiandien skaitoma Evangelijos ištrauka, atpasakojanti Jėzaus kalbos apaštalams Paskutinės vakarienės metu fragmentą, kuriame Jis, tarp kitko, tvirtina: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“.

Iš tiesų džiaugsmas, o ne liūdesys yra tikroji krikščionio sielos būsena. Kalbame apie tikrą džiaugsmą, kuris kyla ne iš beatodairiško krykštavimo ir ne iš siekio turėti viską, ko tik beužsigeistum, nes tai pradžioje patraukia, o paskui neišvengiamai nuvilia. Tikrasis džiaugsmas neužsimerkia prieš sunkumus ir neleidžia, kad sunkumai jį atimtų. Tikrasis džiaugsmas kyla ir ne iš puoselėjamų nevaisingų atsiminimų apie praeitį ar utopiškų svajonių apie tai, kas galėtų būti. Tikras džiaugsmas – tai santarvė su savo sąžine, tikroviškas požiūris į pasaulį, suvokiant, jog esame mylimi. Mes, krikščionys, žinome, jog esame mylimi dar prieš tai, kai patys pamilome, esame mylimi amžinai tokia meile, kuri nesumažėja, nežiūrint, kas beatsitiktų.

Jei paklaustume, kas gali suteikti žmogui tokį saugumo jausmą, neišvengiamai turėtume pripažinti, jog tai tikrai negali būti kitas žmogus. Kokia graži ir pasiaukojanti bebūtų žmogiška meilė, netgi ir pačiais nuostabiausiais atvejais ji yra pernelyg menka, dažnai paženklinta egoizmo žyme, sudrumsta nesusipratimų ir ne visuomet susilaukianti deramo atsako. Vien tik Dievas myli be ribų, ir jo meilė išlieka amžiais. Šiandien klausomės Viešpaties žodžių: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“.

Kitose religijose dievybė suvokiama, kaip valdovas, kurio reikia bijoti, kartais despotiškas ir kaprizingas, kuriam privalu paklusti nediskutuojant. Lyginant tai su Evangelijos mokslu nesunkiai suprantame, kokie nauji yra Dievo ir žmogaus santykiai, apie kuriuos kalbėjo Jėzus. Jis vadina žmones ne tarnais, o draugais! Mes esame Viešpaties draugai, nes mums leidžiama girdėti svarbiausius dalykus apie gyvenimą, esame be galo Jam artimi. Esame draugai, nes už mus Jis atidavė savo gyvybę, draugai, nes mums yra paruošta vieta Jo namuose. Kaip tik tai ir duoda pagrindą krikščioniui, nežiūrint, kas beatsitiktų, patirti tikrąjį džiaugsmą.

Tikrosios meilės neįmanoma nupirkti, nei įsakyti: ji siūloma. Kaip tik tai tampa dar vienu Dievo meilės mums įrodymu: Jis neverčia priimti Jo meilės. Kaip tik todėl, kad myli mus, Jis gerbia mūsų laisvę, – mums patiems priklauso apsispręsti, ar norime tą meilę priimti ir į ją atsiliepti. Žinoma, sunku būtų įsivaizduoti, kaip ribota žmogiška meilė atsiliepia į neribotą Dievo meilę, tačiau Jėzus ir tam duoda atsakymą: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“. Pasirodo, į Dievo meilę tinkamai atsiliepiame, mylėdami savo artimą.

Dar prieš Evangeliją apaštalas Jonas parašė ir savo laiškus, kurių vieno ištrauką Bažnyčia pateikia šiandien antrajame Žodžio liturgijos skaitinyje: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“.

Tai nuostabūs žodžiai, kurie apie Dievą pasako daugiau, negu didžiuliai traktatai: Dievas yra meilė.

Dievas yra džiaugsmas…

Adolfas Grušas

2021 gegužės 08, 15:00