Paieška

Vatican News
Katakombos Katakombos 

Popiežiškasis institutas kviečia susipažinti su pirmųjų krikščionybės amžių paveldu ir studijuoti

Archeologiniai tyrinėjimai yra vienas iš svarbiausių būdų pažinti praeitį, ypač kai trūksta rašytinių šaltinių, kai kalbama apie tokią seną praeitį, iš kurios rašytinių šaltinių mažai likę dėl to, kad pati medžiaga, ant kurios buvo rašoma, neatlaikė amžių išmėginimo. Krikščioniškoji archeologija yra disciplina, kuri tiria archeologinį pirmųjų amžių krikščionybės paveldą ir tokiu būdu papildo turimus rašytinius šaltinius.

Krikščioniškosios archeologijos, kaip atskiros disciplinos, pradininku pelnytai vadinamas Giovanni Battista De Rossi, gimęs Romoje 1822 metais, miręs Romos apylinkėse 1894 metais. Tyrinėjimai ir kasinėjimai, žinoma, buvo vykdomi ir anksčiau, tačiau be konkretaus metodo, be apibrėžtų kriterijų, be tikslaus datavimo. Dažnai buvo ieškoma meno artefaktų, tačiau ne itin domėtasi, ką jie byloja apie jų kūrėjus, jų tikėjimą, kaip siejasi su kitais šaltiniais.

G. B. De Rossi, jėzuito archeologo Giuseppe Marchi mokinys, šią spragą užpildė. Romos miestas ir jo apylinkės, senos bazilikos, koplyčios, katakombos, muziejai, privačios kolekcijos, pirmųjų amžių artefaktai, įmūryti į vėlesnių amžių sienas, tapo lobynu, kuriame G. B. De Rossi atskleidė nepaprastai daug naujų dalykų, pelnydamas didžio erudito reputaciją. Jis ypatingai domėjosi katakombomis, kuriose buvo palaidoti krikščionių kankiniai. Šios katakombos pirmajame tūkstantmetyje buvo piligrimysčių tikslas, kol jų įėjimai užgriuvo ir jos palengva buvo pamirštos. 

Būtent G. B. De Rossi nuopelnas, kad garsiosios Šv. Kaliksto katakombos, milžiniškas nekropolis, kurio požeminės galerijos siekia beveik 20 kilometrų, vėl išniro iš užmaršties. Šiose katakombose buvo palaidota šimtai tūkstančių žmonių, tarp kurių – šešiolika pirmųjų amžių popiežių, dešimtys garsių kankinių ir daugybė kitų krikščionių. Jų paskutiniojo poilsio vietas buvo galima atpažinti iš krikščioniškų simbolių ir įrašų. 

Jei G. B. De Rossi buvo tas, kuris vadovavo ir pats dalyvavo kasinėjimo darbuose, tai palaimintasis Pijus IX buvo tas, kuris sudarė visas būtinas sąlygas – teisines ir finansines – kasinėjimams tęsti, suprasdamas, kaip ir G. B. De Rossi, šių darbų svarbą krikščionybės istorijos pažinimui. 1852 metais Pijus IX įsteigė Sakralios archeologijos komisiją senųjų kapinių ir statinių tyrimams bei apsaugai. Pats popiežius ne kartą aplankė kasinėjimų Šv. Kaliksto nekropolyje vietas ir, pasakojama, susigraudino iki ašarų, nusileidęs į 1854 metais atrastą vadinamąją Popiežių kriptą. Graikiški užrašai bylojo, jog čia palaidoti devyni III amžiaus popiežiai, tarp kurių ir romėnų persekiojimu metu nužudyti kankiniai – Steponas I ar Sikstas II. 

Krikščioniškosios archeologijos disciplina sparčiai vystėsi. Tad neišvengiamai turėjo plėstis ir jos palaikymui skirta institucija: 1925 metais popiežiškoji Archeologijos komisija buvo pertvarkyta į Popiežiškąjį krikščioniškosios archeologijos institutą. Tokiu pavadinimu jis egzistuoja iki pat dabar ir jau rengiasi už kelerių metų paminėti savo 100 metų sukaktį. 

Birželio 8 dieną Institutas, kurio būstinė yra Romos centre, rengia atvirų durų dieną ir laukia visų, kurie nori geriau pažinti pirmuosius krikščionybės amžius. (RK / Vatican News)

2021 gegužės 19, 14:55