Paieška

Vatican News
Mantas Kuraitis Mantas Kuraitis  Istorijos

Piligrimų centro vadovas Mantas Kuraitis: „Krikščionį piligrimą malda turi lydėti visada“

„Anksčiau šioje vietoje buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus garažas, stovėjo automobilis, buvo sukrauti įvairūs įrankiai. Šiandien, čia yra įsikūręs Piligrimų centras, o mes esame tarytum tokie patys įrankiai, besidarbuojantys didesnei Dievo garbei!“, – sako Kauno Šv. Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos pašonėje įsikūrusio Šv. Jono Pauliaus II Piligrimų centro vadovas Mantas Kuraitis.

Kauno arkivyskupijos piligrimų centras buvo įsteigtas dar 2009 metais, o 2015 metais piligrimų centro savanorių iniciatyva susikūrė bendruomenė, pavadinimu „Jono Pauliaus II piligrimai“. Ji siekia padėti žmogui susitikti su Dievu ir Evangelijos dvasia įgyvendinti savo pašaukimą mylėti drauge meldžiantis, savanoriaujant bei vykstant į piligrimines keliones (ar padedant į jas išvykti kitiems). Apie pasirengimą piligrimystei, pokyčius gyvenime grįžus iš piligriminės kelionės, įsimintiniausias keliones bei Lietuvos vietas, kurios galėtų būti dažniau lankomos piligrimų šįkart, ir sukosi pokalbis su Mantu Kuraičiu.

Prieš išvykstant į Šv. Jono Pauliaus II Piligrimų centro organizuojamą piligriminę kelionę, kurį laiką vyksta pasirengimas. Koks pasirengimas yra reikalingas piligriminei kelionei, kokią reikšmę jis turi?

Aš manau, kad rengtis reikia visada. Yra tokių sėkmės istorijų, kur, pavyzdžiui, kažkas negalėjo keliauti, paskutinę sekundę jo brolis įšoko į autobusą ir džiaugėsi nuostabia kelione. Tačiau net jeigu išsirengi į vadinamąjį solo žygį vienai dienai, juk turi įsidėti sumuštinių, pasidaryti arbatos, pasižiūrėti, kokie bus orai. O jeigu keliauji su grupe, tai tuo labiau. Reikia susipažinti, atsakyti sau į pagrindinį klausimą: ko tikiuosi iš šios kelionės, kodėl važiuoju? Jeigu tu į Šiluvą važiuoji pasportuoti (nes ten yra labai geras naujas dviračių takas), o aš važiuoju pasimelsti, tai mūsų lūkesčiai yra skirtingi ir mums susiderinti bus gana sunku. 

Kiti galbūt ginčytųsi su manimi ir sakytų, kad pasirengimo nereikia, nes krikščionis piligrimas turi būti visada pasirengęs iškeliauti. Kartais piligrimai sako: „Važiuoju, nes noriu pasimelsti“. O mano draugas kunigas reaguodamas į tai, sako: „Blogai“. Piligriminė kelionė nėra skirta pasimelsti. Lygiai kaip ir rekolekcijos nėra skirtos atsimelsti iki soties, o tada grįžti namo ir gyventi kaip anksčiau. Sąmoningas, religingas žmogus gali laikyti save piligrimu, jeigu jis piligrimyste gyvena kasdien – meldžiasi nuolat. Krikščionį piligrimą visada turi lydėti malda, jis turi reguliariai atlikti išpažintį, priimti sakramentus. Piligrimų centras ir ragina tai daryti, pas mus reguliariai vyksta pamaldos, bet kartu prieš kiekvieną kelionę sakome – stabtelėkime, susitikime, pasikalbėkime.

Jeigu piligrimai turi būti visada pasirengę, gal pasirengimas kelionei yra labiau reikalingas vadinamiesiems religiniams turistams? 

Tuomet paklauskime, kuo skiriasi piligrimas nuo religinio turisto? Galima sakyti – niekuo! Ir turistai, ir piligrimai keliauja, lanko bažnyčias, yra vienodai apsirengę, naudojasi ta pačia infrastruktūra, eina valgyti, galbūt net nakvoja tuose pačiuose nakvynės namuose. Taigi, nesiskiria praktiškai niekuo.

Galbūt skirtį tarp piligrimų ir religinių turistų galima daryti pagal intencijas, kurių vedini jie keliauja?

Bet ir tie, ir tie žmonės nori būti laimingi – abu ieško dvasinių patirčių. Vienas gal labiau įsivardijęs, kad jis žino, ko ieško, kitas – gal ne, tačiau jie trokšta to paties – meilės, gėrio, pažinimo, džiaugsmo, laimės. Mūsų grupėse būna tokių žmonių, kurie sako: „Man žmona liepė“. Ar toks žmogus yra piligrimas, jeigu jo intencija nusakoma „žmona liepė, todėl važiuoju ir nieko nesitikiu“? Bet štai, jis kelionės viduryje atranda Kristų tiesiogine ta žodžio prasme. O neretai tas, kuris sako: „Kiekvienais metais važiuoju į šešias piligrimines keliones, mano intencija – giliausias Dievo pažinimas“, bet visą kelionę yra tarytum kažkoks nelaimingas. Toks jis ir grįžta, toliau vyksta į piligrimystes, nes niekaip neranda to, ko ieško. Kartais religinis turistas grįžta iš kelionės toks piligrimas, kad tam, kuris save vadina piligrimu, iki jo dar labai toli. 

Rengdamas magistro darbą atradau antropologo VictoroTurnerio mintis. Jis pastebėjo, kad kiekvienas piligrimas bekeliaudamas aplanko kokį nors kultūrinį objektą ar užsuka į turizmo centrą ir yra fiksuojamas kaip turistas. Tai kodėl turistas, užėjęs į bažnyčią, negali tapti piligrimu? Kaip kad vienas arkivyskupas labai gražiai pasakė: „Mantai, Dievas gali veikti per bet kokį religinį turizmą“. 

Viename pokalbyje sakėte: „Supratau, kad piligrimystė susideda iš keturių dalių: pasirengimo, kelionės, buvimo šventoje vietoje bei gyvenimo pokyčių po piligrimystės. Jei grįžęs nieko nekeiti, tai tu – ne visai piligrimas“. O jeigu atsakymų į turimus klausimus žmogus piligrimystės metu neranda?

Baigiau Kauno Technologijos universitetą, pagal specialybę esu inžinierius. Po to – Religijos švietimo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. Todėl mano smegenys kartais veikia truputį kaip inžinieriaus, truputį kaip teologo. Tie keturi žingsniai man labai patinka ir taikau juos kiekvienoje kelionėje. Jeigu kelionėje skiri laiko maldai, apmąstymui – kelionė tave keičia iš esmės.

Tad piligrimystė – tai tavo laikas apsispręsti, ką grįžęs darysi kitaip. Aišku, galima sakyti, kad buvau kelionėje, o dabar Dievo eilė veikti. Būna įvairių patirčių ir tikrai Dievui nėra negalimų dalykų. Bet aš, nors keliauti yra mano darbas, kiekvieną kartą kažką keičiu. Pavyzdžiui, vienoje kelionėje supratau, kad per mažai laiko skiriu savo vaikams. Vadinasi, privalau kažką keisti. Priėmiau sprendimą vieną kartą per savaitę turėti tėvo dieną. Pasiimu abudu vaikus ir pusę dienos kartu veikiame tai, ką veikti nori vaikai, – važiuojame į piliakalnį, baseiną... Toks yra mano pasiryžimas ir jo iki šiol laikausi. 

Svarbu įsivardyti pokyčius dar kelionės metu. Jeigu iškart nepriimsi sprendimo, pasaulis tave pagrobs ir tam nebeatrasi laiko. Taip, smagu, jeigu gali pasikeisti – štai, buvau netikintis, ateistas, o dabar būsiu tikintis, kas sekmadienį vaikščiosiu į bažnyčią. Yra buvę tokių atvejų, labai gražu, bet aš daugiau turiu omenyje mažus dalykus. Galbūt dabar taupysiu pinigus, mesiu priklausomybę, skirsiu laiko šeimai, dovanosiu žmonai gėlių... Mano piligrimai tuo vadovaujasi ir sako, kad veikia.

Į kiek piligriminių kelionių jums yra tekę išvykti? Kuri kelionė buvo įsimintiniausia ir kodėl?

Man kelionės – gyvenimo būdas, mano visi gyvenimo etapai susiję su jomis. Kelionių buvo labai daug, anksčiau, kai buvau studentas, skaičiuodavau. Turėjau tokį žemėlapį, į kurį smaigstydavau smeigtukus pažymėti vietoms, kuriose yra tekę būti. Dabar nebeskaičiuoju. 

Įsimintiniausios kelionės negaliu išskirti. Bet į TOP 5 tikrai įeitų Taizé. Ten prasidėjo mano pažintis su Dievu. Paskui – mudviejų su žmona medaus mėnuo Šventojoje Žemėje. Mes pėsčiomis su kuprinėmis ėjome iš Nazareto į Kafarnaumą. Tai buvo visiška pasitikėjimo kelionė, tris naktis nakvojome palapinėje, paplūdimyje prie Negyvosios jūros, vieną – ant Arbel kalno, nuo kurio mus galėjo nunešti vėjas. Kita įsimintina kelionė, kai su žmona pasiėmę vienerių metų sūnų keliavome į Nazaretą padėkoti Mergelei Marijai už jo gimimą. Mėnesį su vaiku keliavome po Šventąją Žemę, tranzavome iki Jordanijos, gyvenome dykumoje. Tarp įsimintiniausių reikia paminėti ir Australijoje vykusias Pasaulio jaunimo dienas. Toje kelionėje pirmą kartą patyriau Šventąją Dvasią, tai buvo įdomi patirtis. Galiausiai atradau Lietuvos Marijos šventovėse vykstančius atlaidus. 

O ar yra tokia vieta Lietuvoje, kuri mažai žinoma ar primiršta ir, jūsų nuomone, galėtų būti dažniau lankoma piligrimų?

Man labai suskambėjo, kai 2018 m. atvykęs Fatimos rektorius pasakė: „Jūs apie Fatimą žinote daugiau, negu apie Šiluvą“. Man atrodo, kad mes nežinome, kokia tai vieta, koks apsireiškimas, ką jis duoda. Kaip vienas piligrimas dalijosi: čia svarbu ne tai, kad apsireiškė Marija, čia apsireiškė Marija su Jėzumi, šioje vietoje prasivėrė dangus! 2019 m. buvo išleistas specialus „National Geographic“ numeris, kuriame buvo minimos piligriminės su Švč. Mergele Marija susijusios vietos. Ir buvo pažymėta, kad žemėlapyje raudonais taškais žymimos vietos – ypatingos, pripažintos Vatikano. Tarp jų buvo ir Šiluva. Tai reiškia, kad „National Geographic“ mokslinis žurnalas pripažįsta, kad Šiluva – ypatinga vieta, neeilinė šventovė. O mes, lietuviai: kas, Šiluva? Tai man truputį skauda širdį dėl to. 

O šiaip yra tokių keistų vietelių Lietuvoje. Pavyzdžiui, važiuojant į Šiluvą, šalia Betygalos, ant šlaito, yra apleista Ugonių Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnytėlė, teka šaltinis, labai graži vieta. Mano nuomone, Paparčių moterų vienuolynas galėtų būti labiau lankomas piligrimų. Mažai kas žino, kad yra galimybė nuvažiuoti į šį vienuolyną, ten pabūti. Kad ir tame pačiame Kaune gali nustebinti „Kaunastic“ maršrutas, kai sužinai, kad Sobore galima aplankyti katakombas. Arba kad galima užeiti pasimelsti kartu su seserimis benediktinėmis, uždegti žvakę šv. Gertrūdos žvakių šventovėje ir žinoti, kad už tave meldžiamasi užtarimo malda.

(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)

2021 gegužės 30, 12:42